Baugi Silicio Slėnio manija: kaip gyventi dar ilgiau

 | Heather Zeiger

Kraujo perpylimas XIX a. Foto: treehugger.com

Daugeliui žinoma, kad Silicio slėnio elitas domisi senėjimo ir ilgaamžiškumo tyrimais. Jie įsitikinę, kad technologijos gali daugiau, nei vien gydyti ligas; jos gali sustabdyti senėjimą ir gal net atbaidyti pačią mirtį. Šie tyrėjai – pasiturintys verslininkai, transhumanistų judėjimo dalyviai, trokštantys išbandyti nepatikrintas egzotiškas priemones, galbūt padėsiančias išvengti mirties.

Vis labiau auga domėjimasis atjauninimo būdais, grįstais gąsdinančiu parabiozės mokslu, kai sujungiamos dviejų gyvūnų kraujo apytakos sistemos, juos paverčiant sukibusiais dvyniais arba, tiksliau sakant, simbiotiniais dvyniais.

Graikų mitologijoje ambrozija buvo vadinama dievų gėrimu. Žodis „ambrozija“ reiškia nemirtingumą; ambrozijos išgėrusiųjų kraujas neva turėtų pavirsti į dievų gyslomis tekantį fluidą. Ambrozija pasivadinusi ir Kalifornijoje veikianti kompanija, pradėjusi klinikinius bandymus, kad išsiaiškintų, ar vyresni nei 35-ių žmonės sensta lėčiau, kai jiems perpilamas paauglių ir dvidešimtmečių paaukotas kraujas.

„Ambrozijos“ įkūrėjas Jesseʼis Karmazinas sako, kad jo metodas grįstas parabioze (graikišku žodžiu, reiškiančiu gyvenseną, gyvenimą greta). Vienas iš pirmųjų parabiozės eksperimentų buvo atliktas praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio pradžioje. Vienas stomatologas „sukabino“ dvi peles, sujungdamas jų abiejų kraujo apytakos sistemas. Pelės „sujungtos“, todėl visi jų judesiai ir veiksmai buvo vienodi, tik maitinamos jos buvo skirtingai. Vienai pelei stomatologas duodavo maisto su cukrumi, o kitai – be cukraus. Jam pavyko įrodyti, kad ėduonį sukelia maistas, o ne cukrus kraujyje.

Tyrimus atliekant aštuntojo dešimtmečio pradžioje, prie vyresnės pelės buvo „prijungta“ jaunesnė. Vyresnė pelė greičiau sveiko, buvo energingesnė, jos kailiukas atrodė sveikesnis. Kelių eksperimentų metu buvo mėginama išsiaiškinti, ar jaunesnė pelė kaip nors padėjo vyresniajai lėčiau senti. Tokie tyrimai buvo plėtojami tol, kol nebuvo susidurta su kliūtimis – tai viena pelė nudaigojo savo „dvynę“, tai bandomosios pelės susirgo… Ilgainiui tokių tyrimų atsisakyta.

2005-aisiais grupė Stanfordo mokslininkų parabiozę atgaivino. Ėmęsi geresnių DNR tyrimo metodų jie atskleidė, kad vyresnė pelė sveiko taip pat gerai, kaip ir jaunesnioji, kai buvo „prijungta“ prie jaunesnės pelės; pagerėjo abiejų pelių neurologinis aktyvumas. Kita vertus, pastebėta, kad senas kraujas šiek tiek silpnino jaunesnės pelės neurologinį aktyvumą.

Po 2005-ųjų tyrimo mokslininkai mėgino pakartoti jauninančius eksperimentus su žmonėmis. Kadangi dviejų žmonių „sujungti“ neįmanoma, jie pamėgino senam žmogui perpilti jauno žmogaus kraują. Štai čia į areną ir žengia „Ambrozija“, minėtoji kompanija.

Jesseʼo Karmazino kompanija neužsiima parabioze, bet jų veikla iš esmės ganėtinai baugi; eksperimentai su pelėmis pakankamai įtikinami, todėl jam pavyko įkalbėti žmones mokėti pinigus, kad jiems kartas nuo karto būtų perpilamas kraujas. Jis reklamuoja tokią „paslaugą“ teigdamas, jog tai klinikinis bandymas mėginant išsiaiškinti, ar tikrai tokiu būdu stabdomas senėjimo procesas.

Šis eksperimentas kelia nerimą keliais aspektais: pirmiausia, tiriamos pelės ne visada gali atstoti tiriamus žmones. Pelės yra tinkamos pirminiams klausimams spręsti; jos tampa nebe tokios patikimos, kai imamasi ką nors taikyti tikrame pasaulyje.

Antra, net ir atliekant tyrimus su pelėmis paaiškėjo, kad kraujo perpylimas efektyvumu neprilygsta „sujungtų“ pelių bendrai kraujotakos sistemai. Keli mokslininkai, dalyvavę 2005-ųjų eksperimentuose ir paskelbę parabiozės tyrimo rezultatus, atliko bandymą – vyresnėms pelėms buvo nuolat perpilamas jaunų pelių kraujas, bet vėliau, lyginant vyresnes ir jaunas peles, jokių skirtumų amžiaus požiūriu nepastebėta.

Dar gali būti, kad, norint gauti rezultatų, seną kraują turi filtruoti jauni inkstai. Abiem atvejais išeitų, kad senėjimo procesams pristabdyti kraujo perpylimas nebūtų labai veiksmingas.

Trečia, gali būti, kad „Ambrozijos“ klinikos bandymas nieko neįrodys. Norėdami tapti klinikinio tyrimo dalyviais, vyresni nei 35-erių žmonės „Ambrozijai“ turi sumokėti po 8000 JAV dolerių. Paprastai, atliekant tyrimus, dalyvauja ir kontrolinė placebo grupė, bet šiuo atveju taip nėra. Kaip pareiškė Karmazinas, sunku priversti žmogų sumokėti 8000 dolerių, jeigu šiam gali tekti placebas. Taigi tyrimo metu matuojamo atitinkami dalyvių biologiniai požymiai, fiksuojant jaunėjimo ženklus. Tik bėda, kad tie biožymikliai – ne patys geriausi amžiaus matavimo instrumentai.

Ketvirta, jaunuolių kraują „Ambrozija“ įsigyja iš kraujo bankų. Kraujo bankai parduoda mokslininkams dalį surinkto kraujo, kad padengtų kraujo donorystės centro išlaidas. Nors dauguma žmonių pasirašo sutinkantys, kad jų kraujas būtų panaudotas mokslinių tyrimų tikslams, turbūt nedaugelis norėtų, kad jų auka būtų suvartota Silicio slėnyje, ieškant galimybių pailginti gyvenimą.

Tačiau smalsiausia sužinoti štai ką: kodėl žmonės moka tūkstančius dolerių už kelias kraujo perpylimo procedūras?

Dauguma Silicio slėnio elito narių, apsėstų nemirtingumo idėjos, jaunystėje buvo susidūrę su mirtimi. Kai kurie neteko tėvo ar motinos, kai kurie patys vos nenumirė. Negalime žmonių kaltinti tuo, kad jie bijo mirties. Mes visi susiduriame su mirtingumu, bet ne visi tikime, kad gyvensime amžinai.

Amerikiečių filosofė Martha Nussbaum esė Transcending Humanity (1990) („Peržengiant žmogiškumą“) pateikia iškalbingą įžvalgą. Ji primena Odisėjo istoriją – kaip jis atsisakė Kalipsės pasiūlymo tapti dievu. Kalipsė jam siūlė amžiną jaunystę ir amžiną gyvenimą. Bet Odisėjas pasirinko gyvenimą senstant ir norėjo leisti dienas su moterimi, kuri gali numirti anksčiau nei jis.

Nussbaum teigia, jog žmogų apibūdina dvi esminės emocijos – baimė ir meilė. Jos manymu, nemirtingumas atima gebėjimą bijoti, bet kartu atima ir gebėjimą mylėti.  Nussbaum sako, jog žmogus, norintis gyventi kaip dievas, vadinasi, peržengęs žmogiškumo ribas, jau nebėra lemties įkaitas. Jis absoliučiai savarankiškas ir neturi ko bijoti, neturi dėl ko sielvartauti, bet kartu ir neturi ko mylėti, jeigu meilę suprasime kaip  riziką, neišvengiamai besisiejančią su netektimi. Odisėjas atsisakė nuobodaus dieviško gyvenimo.

Silicio slėnio elito eksperimentai mėginant sustabdyti senėjimą – tai pastanga atsikratyti to, ko net jie patys negali suvaldyti – senėjimo, ligų ir mirties. Transhumanistų raštuose irgi nuolat girdime tą pačią dainelę. Bet iš tikrųjų, kad ir kiek mažintume suvartojamų kalorijų, kad ir kiek veganiškų dietų laikytumėmės, kad ir kiek augimą skatinančių hormonų susileistume, persipiltume kraujo ar tupėtume deguonies kamerose, giltinė vis tiek pasibels ir į mūsų duris. Jeigu ji gali išsivesti tokius kaip Steveʼas Jobsas, vadinasi, gali išsivesti bet ką.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close