Kodėl Holivudas užleidžia pozicijas?

 |  Denyse OʼLeary 

Konservatyvūs šaltiniai dažnai dejuoja, kad pramogų industrija nenori iš naujo įvertinti pasirinktos nihilistinės krypties, nors pastaraisiais metais jos reitingai ir skaičiai atrodo varganai.

Bet gal vertėtų į šį klausimą pažvelgti kitu aspektu? Gal Holivudas tiesiog prarado galimybes keistis, nors sąstingis žudo?

Susipažinkime su keliomis mintimis tų, kurie prijaučia šiai industrijai; štai kas, jų manymu, pastaraisiais metais nutiko. Jeffreyʼs Fleishmanas iš LA Times sakė, kad „Oskarai“ prarado „savo šarmą“:

Amerikietiška „Oskarų“ auditorija nuolat mažėja – nuo 46,3 milijono 2000-aisiais iki maždaug 32,9 milijono praėjusiais metais… „Oskarai“ susiduria su daugeliu bėdų, vargu ar jie tebėra tokie reikšmingi. Ceremonija nėra tiek moderni ar įdomi, kad pritrauktų jaunimą, o ir filmų pavadinimai nėra tokie garsūs, kad priviliotų spragėsių mėgėjus. Nebežavi politinės pastabos, ne tiek drąsios, kiek vėluojančios, nebežavi šou industrijos savęs menkinimo akimirkos, ne tiek nuoširdžios, kiek apskaičiuotos, ir visai nesvarbu, kad visi tie žodžiai slepia iki šiol nujaustas, bet neišsakytas grotažymėmis paženklintų mūsų laikų gilesnes sroves.

Fleishmanas mano, kad tūkstantį kartų daugiau planetos žmonių stebėjo Pasaulio futbolo čempionatą nei „Oskarų“ teikimo ceremoniją. Nepaisant visos triukšmingos reklamos, gali būti, kad jis teisus.

Nickas Biltonas iš Vanity Fair teigė:

Šou verslas daugeliu prasmių įsisuko į galingą sūkurį, išjudintą dar galingesnių ekonominių jėgų. Maždaug 70 procentų Holivudinių filmų pajamų atkeliauja iš užsienio, vadinasi, studijos turi prekiauti veiksmo filmais arba pagal komiksų knygas sukurtais trileriais, kuriuos ganėtinai paprasta išversti į mandarinų kalbą. Dar galima kurti serijinius filmus ar visokius tęsinius, kliaujantis turima intelektine nuosavybe.

Tačiau net ir tokia formulė nebeveiksminga. Kinų firmos, įskaitant ir Dalian Wanda, kaip pašėlusios perka tokias kompanijas kaip Legendary Entertainment, AMC ar Carmike Cinema su visu kino teatrų tinklu turėdamos konkretų tikslą – išmokti, kaip Holivudas daro tai, ką daro, kad Kinija padarytų dar geriau.

Kaip praėjusią vasarą rašė The Wall Street Journal, daugybė serijinių filmų patyrė fiasko; daugiau jų buvo nevykusių nei vykusių. Fortune tą vasarą praminė „didžiulių nesėkmių vasara“. MGM Ben Huras, kurio prodiuseris buvo Markas Burnettas, kainavo 100 milijonų dolerių, bet per premjeros savaitgalį atnešė tik 11 milijonų įplaukų.

Nepriklausomi filmai darosi vis svarbesni:

Tiesą sakant, kaip teigia Independent Film & Television Alliance,78-is filmus iš visų šiais metais „Oskarui“ nominuotų filmų prodiusavo kompanijos, kurios nepriklauso šešioms didžiosioms studijoms. Tai 31 filmu daugiau nei praėjusiais metais ir 20 daugiau nei 2015-aisiais. (Čia turimas omenyje ir rekordus sumušęs 14 nominacijų pelnęs miuziklas „Kalifornijos svajos“, sukurtas Lionstage.)

2016-aisiais Richardas Brodieʼs paklausė New Yorker:

O kaip tada, jeigu YouTube ir tiesioginių videotransliacijų laikais konkurencija dėl filmo platinimo teisių, premjeros laukimas, taip pat lūkuriavimas nusiėmus kepurėlę, kol su tavimi teiksis kalbėtis kino studijos ir apžvalgininkai, staiga pasirodys priešinga pačiai kino dvasiai?

Taigi kaip yra dabar? Štai viena mintis: tos Holivudo personos, kurios, pavyzdžiui, garsiai burnoja prieš Amerikos prezidentą apdovanojimų įteikimo ceremonijų metu, praranda reitingus ne dėl to, kad taip elgiasi. Atvirkščiai, jos burnoja besigriebdamos šiaudo, nes reitingai jau nenumaldomai krenta.

Į Holivudą visada buvo žvelgiama kaip į kontraversišką vietą, bet anksčiau jis buvo gerokai svarbesnis nei šiandieną. Ir viena iš tos svarbos priežasčių – Holivudas tiesiog negalėjo būti atsiribojęs nuo publikos.

Pavyzdžiui, per Antrąjį pasaulinį karą Holivudas vienareikšmiškai palaikė demokratiją, nes, be kita ko, tiesiog negalėjo pritarti Hitleriui, todėl ir išsaugojo daugumą žiūrovų. Jau vėliau Holivudas eksperimentavo komunizmo ir antimilitaristinės kultūros temomis.  Bet šios temos „veždavo“ tuos, kurie mokėdavo pinigus, kad pamatytų filmą.

Šiandieną klausydamasis į mikrofoną išrėkiamų apdovanojamųjų jautiesi taip, tarsi klausytumeisi nuobodos dėdės per giminės pietus, o ne kokio slapto širdies virpintojo. Vadinasi, tikrai kažkas pasikeitė.

Praėjusiais metais komikė Kathy Griffin iškėlė nupjautos Donaldo Trumpo galvos muliažą. Tai nebuvo pats geriausias žingsnis karjeros laiptais. Tačiau septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai Holivudas buvo reikšmingesnis, to nė nebūtų nutikę.

Tuometinis kino žiūrovas, griežtai nepritaręs Johno ar Roberto Kenedyʼų ar Martino Lutherio Kingo (jie visi buvo nužudyti) mintims politikos klausimais, būtų manęs, kad komike turėtų susidomėti policija.

Šiandieną minėtos aktorės pozicija žiūrovams priimtinesnė, bet ne todėl, kad esame laisvesni, o labiausiai dėl to, kad niekas į Griffin ar į Holivudą apskritai nežiūri rimtai, kaip žiūrėdavo ankstesnės kartos.

Kas toliau? Viena perspektyva – Holivudas gali tyliai sunykti tarp pigiai kainuojančių ir efektyvių medijų startuolių. Kita vertus, Holivudas gali kreiptis į vyriausybę finansinės pagalbos, ką šiuo metu mėgina daryti Kanados žiniasklaidos pramonė. Tada piliečiai būtų įpareigoti įstatymais išlaikyti studijas, kurių produkcijos jie patys nežiūri.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close