Ginčas dėl laiko rodyklės, arba apie tikrą ir netikrą Bažnyčios reformą (II dalis)

Kun. prof. Piotr Mazurkiewicz

kun. Piotr Mazurkiewicz (foto: fronda.pl)

 

Tęsinys.  Pirmąją teksto dalį galite skaityti čia.

Krizės diagnozė arba apie (abejotiną) sociologijos pirmumą teologijos atžvilgiu

Anksčiau paminėtuose sinodo darbo dokumentuose buvo iškelta daugybė klausimų, turėjusių padėti nustatyti „šeimos diagnozę“. Pirmojo Lineamenta tikslas buvo parengti sąrašą tų iššūkių, su kuriais susiduria šiuolaikinė šeima, o kiti dokumentai buvo labiau skirti sudaryti prevencinių ganytojiškų patarimų sąvadą, pasiremiant vietinių Bažnyčių patirtimi. Abiem atvejais keliami klausimai nėra netikėti, galbūt vienintelis kiek nustebinęs dalykas yra tai, kad homoseksualių polinkių turintys asmenys atsidūrė diskusijų šeimos klausimais centre. Nuosekliai chronologiškai žvelgdami į šeimos pastoracijos iššūkius, klausiame: Kodėl jauni žmonės vengia sudaryti santuoką? Ką turime pakeisti juos rengiant santuokos sakramentui, kad sutuoktiniai pajėgtų geriau atlaikyti šeimyninio gyvenimo sunkumus ir atsiliepti į sakramentinę malonę su ja bendradarbiaujant? Kaip juos paskatinti labiau atsiverti Dievo malonei, kurią suteikia kiekvienas kūdikis? Kuo galima paaiškinti, kad kai kuriose vietos Bažnyčiose sulig kiekviena karta yra 20–30% mažiau katalikų? Kaip padėti šeimai, kad ji taptų veiksmingos evangelizacijos vieta, pirmiausia savo vaikams? Kaip padėti krizę išgyvenantiems sutuoktiniams išgelbėti jų meilę? Kaip parodyti rūpestį sutuoktinio/ės, tėvo/motinos paliktiems asmenims ? Kaip ganytojiškai lydėti išsiskyrusius asmenis, šiandien gyvenančius civilinėse sąjungose ? Kaip bendrauti su našliais? Pagaliau esminis klausimas: ar pakanka tikintiesiems žinių apie Bažnyčios mokymą santuokos ir šeimos klausimais?

Pirmosios apklausos rezultatai buvo paskelbti vokiškai kalbančiose šalyse (Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje). Regis, jie nemaloniai nustebino ne tik vyskupus, bet netgi pasaulietinėse žniasklaidos priemonėse besidarbuojančius žurnalistus. Vyskupai, pavyzdžiui, tvirtina, kad neformalios sąjungos, kuriose prieš vedybas kartu gyvena katalikai, yra ne vien ganytojiškos tikrovės dalis, o tiesiog vyraujantis gyvenimo būdas. Bemaž visi bažnytinės santuokos prašantys asmenys anksčiau yra kartu gyvenę net po keletą metų. Apskritai imant, tikintieji nepažįsta Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą. Jeigu taip yra, tai nieko keista, kad jo nesilaiko ir kasdieniniame gyvenime arba juo vadovaujasi selektyviai. Kaip jauni žmonės gali skaisčiai gyventi, jeigu nuo mažumės mokyklose jie yra atiduodami agresyvaus lytinio švietimo valdžion, prieš kurį protestuoja tik nedaugelis tėvų? Vis dėlto, Vokietijos episkopatas atkreipė dėmesį, kad apklausų rezultatai nėra reprezentatyvūs, kadangi buvo atliekami nesilaikant metodologinių reikalavimų. Dalyje vyskupijų pavieniai tikintieji galėjo atsakyti į anketą internetu, kitais atvejais anketa buvo išsiuntinėta tiktai pasirinktoms grupėms. Atskirų vokiečių vyskupų pasisakymai ir kai kuriose diecezijose įvesti teisiniai pakeitimai įrodo, kad priimti oficialųjį Bažnyčios mokymą nėra paprasta ne vien tikintiems pasauliečiams.

Balsų pasiskirstymas neeiliniame sinode, pirminės ataskaitos versijos atmetimas ir kaltinimai manipuliavimu parodė, jog vokiškai kalbančių diecezijų vyskupai nėra visai izoliuoti, bet jų simpatikai nesudaro daugumos globaliu mastu. Verta atkreipti ypatingą dėmesį, kaip stipriai pasipriešinta radikaliems siūlymams iš Afrikos ir Centrinės Europos pusės. Afrikos Bažnyčios vos pajėgė įveikti poligamiją, kurios retkarčiais vis dar pasitaiko praktikuojančių katalikų tarpe, o štai Vakarai jiems pasiūlė vėl iš naujo įteisinti poligamiją, vienintelis skirtumas, kad ne simultaninę, bet konsekutyvinę. Bandymai primesti europietišką požiūrį – o pirmiausia gender ideologiją – ne kartą buvo ten suprasti kaip naujos kolonializmo formos apraiškos. Iš čia ir prieštaravimas, išreikštas Relatio: „Yra absoliučiai nepriimtina, kad Bažnyčios ganytojai patirtų spaudimą šiuo klausimu arba kad tarptautinių organizacijų finansinė parama skurstantiems kraštams būtų siejama su vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimu“(56).

Ieškant Bažnyčios specifikos vokiškai kalbančiose šalyse priežasčių, reikėtų vengti supaprastinimų. Juolab kyla klausimų, ar tai nėra susiję su gyvenimu protestantiškųjų Bažnyčių kontekste (o kartais tiesiog šešėlyje) kaip jų „filialui“, ypač jei kartais katalikai pasijunta esą „blogesnioji bendruomenė“. Ar bažnytinio mokesčio sistema neprisideda prie to, jog priklausymas Bažnyčiai suvokiamas ne tiek asmens tikėjimo bei dalyvavimo šv. Mišiose, kiek finansinio įsipareigojimo plotmėje? Ar nesudaro tai sąlygų formuotis „paslaugos“ mentalitetui: klientas moka ir mainais gauna teisę į tam tikras religines Bažnyčios paslaugas? Atsisakymą suteikti šv. komuniją asmeniui, turinčiam reguliarius finansinius santykius su Bažnyčia tokio mąstymo kontekste galima būtų suvokti kaip neteisingumo apraišką: juk nesilaikyta prekybinės sutarties. Rimtai susimąstyti šiuo klausimu savo Freiburgo homilijoje 2011 m. rugsėjo 25 d. kvietė popiežius Benediktas XVI.

Kyla klausimas: kokią prasmę Bažnyčiai turi toks ikisinodinis viešosios nuomonės tyrimas? Pirma, norint, kad tyrimai būtų patikimi, jie turi būti vykdomi metodologiškai nepriekaištingai. Vis dėlto, netgi teisinga metodologija neišsklaidytų visų abejonių dėl šių tyrimų reikšmės Bažnyčiai, o tik atvertų naujus horizontus apmąstymams: apie požiūrį į visuomenės mokslų ir teologijos santykį arba, kitaip tariant, apie Bažnyčios santykį su demokratija. Kardinolas Joseph‘as Ratzinger‘is dar anksčiau yra atkreipęs dėmesį į dvi grėsmes, kurios gali kilti bandant įvesti demokratinę tvarką Bažnyčioje. Pirmoji yra susijusi su manipuliavimo rizika. Įsiplieskus karštoms diskusijoms, kyla pagunda perkelti ginčą į spaudą, vietoje to, kad jis būtų sprendžiamas tiesiogiai kalbantis. „Kyla pavojus, kad sinode ir ganytojų forume patektume į nuolat kartojamų standartinių šūkių bei reikalavimų pinkles: panaikinti celibatą, į kunigus šventinti moteris, teikti komuniją išsiskyrusiems ir pan.“[1]. Taip pat būtų sunku išvengti bandymų retoriškai užvaldyti susirinkimą visų jo dalyvių lygybės nenaudai. „Gali atsitikti taip, kad kolegijose labiau patyrę specialistai perims vadovavimą, o mažiau iškalbingi nutils“[2]. Kita grėsmė kyla, kai imama painioti sąvokas „tikėti“ ir „manyti“. „Kodėl turėčiau jaustis įsipareigojęs tikėti kažkuo, ką šiandien nustatė viena dauguma, ir kas gali būti panaikinta kitos daugumos? Arba Bažnyčia turi įgaliojimus, nepriklausančius nuo žmogaus sprendimų, arba ne. Jeigu ne, tai tokiu atveju nėra tikėjimo, ir tuomet kiekvienas prasimano, kas tik jam atrodo tinkama“[3].

Artėjant sinodui buvo pasitelkiami pragmatiniai argumentai. Pavyzdžiui, kardinolas Kasper‘is klausė: „Ar nesuvokiame, kad prarasime visą šią, o galbūt ir kitą kartą? Ar mūsų vykdoma praktika nepasirodys kontrproduktyvi?“[4]. Tokiam požiūriui galima priešpastatyti visai priešingą nuomonę. Greičiausiai neturime jokių patikimų duomenų apie tai, ar didelis nuošimtis išsiskyrusių ir civilinėse santuokose gyvenančių asmenų reguliariai dalyvauja šv. Mišiose ir faktą, jog negali priimti šv. Komunijos, suvokia kaip asmeninę dramą. Man atrodo mažai tikėtina, kad Vakarų šalyse, kuriose dominicantes (lankančiųjų sekmadienio šv. Mišias, vert.). dalis kartais nukrinta iki 5–6% katalikų, būtent pakartotinėje santuokoje gyvenantys asmenys reguliariai praktikuotų. Be to, negalima nepaisyti rizikos, jog siekdami priartėti prie tų, kurie niekada nepasirodo bažnyčioje, mes sukelsime sumaištį tarp reguliariai ją lankančių. Kardinolas Ratzinger‘is yra perspėjęs: „Anglikonų Bažnyčios krizę sukėlė ne moterų kunigystė, bet tai, kad tikėjimo problemų sprendimas, prieštaraujant ilgametei tradicijai, buvo pajungtas daugumos balsavimui. Tokios balsavimo normos įvedimas iš esmės reiškia tikėjimo pabaigą“[5]. Kardinolo teiginys neatrodo mažiau pagrįstas, negu bažnytinės tvarkos keitimo šalininkų teiginiai. Tuščios protestantų bažnyčios yra iškalbingas kontrargumentas jų pragmatizmui.

Pasiremiant metodiškai teisingai atliktais sociologiniais tyrimais, galima sudaryti žemėlapį, atspindėsiantį, kuo iš tiesų tiki katalikai ir kokiomis moralinėmis nuostatomis remdamiesi jie planuoja savo gyvenimą; tyrimai gali parodyti Kristaus mokslo pažinimo arba jo neišmanymo, pagarbos Evangelijai arba jos nepaisymo laipsnį. Giliai pažinti pastoracijos pralaimėjimo priežastis įvairiose santuokos ir šeimos gyvenimo srityse gali būti esmingai svarbu kuriant ateities sielovados programas ir ieškant veiksmingų jų vykdymo būdų. Vis dėlto socialinė norma negali tapti teologine norma.

Kardinolas Carlo‘as Caffara atkreipia dėmesį į metodologinės konversijos būtinybę: iš sociologijos į Dievo žodį[6]. Kardinolas Gerhard‘as L. Müller‘is taip pat pabrėžia, kad norėdami suprasti autentišką Bažnyčios mokymą, turime pradėti ne nuo statistikos, bet nuo Dievo žodžio[7]. Socialiniai mokslai gali suteikti pagalbą tiktai antrajame etape – renkantis pastoracijos strategiją. Bažnyčia negali, o ir nejaučia poreikio – sielovados požiūriu tai veiktų net priešingai – taikyti savo mokymo prie to, kas patinka žmonėms. Šventasis Paulius rašė: „Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas. Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių“ (Ga, 1, 10–11). Bandymai perkelti Bažnyčią į „pilkąją zoną“ kelia didžiulę riziką. Kai veikiame ne Dievo, o vien bažnytinės teisės ribose, nuostata „nepagausinti nuodėmių“, o vėliau ir pastangos neuždėti ant tikinčiųjų pečių pernelyg daug naštų, apie kurias iš anksto žinoma, kad jie dažniausiai nenorės ar nepajėgs jų pakelti, gali pasirodyti teisinga (palyg.Mt 23,4). Juolab turime būti labai atsargūs Kristaus įsteigtų sakramentų atžvilgiu.

Santuokos sakramentalumas

Krinta į akis, jog Bažnyčios debatuose santuokos neišardomumo tema visiškai nekeliamas santuokos sakramentalumo klausimas. Viena nedaugelio išimčių yra jau paminėtas kardinolo Müller‘io tekstas. Išskirtinį ryšį tarp Eucharistijos ir santuokos sakramentų pabrėžė Jonas Paulius II: „nesuinteresuota dovana, slypinti Kryžiaus aukoje, atbaigtu būdu išreiškia Dievo kaip Sužadėtinio meilės prasmę. Kristus yra Bažnyčios Sužadėtinis kaip pasaulio Atpirkėjas. Eucharistija yra mūsų Atpirkimo sakramentas. Sužadėtinio ir Sužadėtinės sakramentas. Eucharistija sudabartina ir sakramentiniu būdu iš naujo įvykdo Kristaus atpirkimo aktą, kuris „sukuria” Bažnyčią, Jo Kūną. Šiuo „Kūnu“ Kristus kaip Sužadėtinis yra sujungtas su Sužadėtine. Visa tai randame parašyta laiške efeziečiams. Amžinoji „dviejų vienybė“, kuri tarp vyro ir moters sutverta nuo pat „pradžių“, yra įvedama į tą didžiąją Kristaus ir Bažnyčios paslaptį“ (MD, 26).

Sutuoktinių tarpusavio ryšys, o taip pat ir kiekvieno jų ryšys su Kristumi, reiškia ne vien moralinį įsipareigojimą kitam asmeniui, visuomenei ar netgi pačiam Dievui, jis yra betarpiško Dievo įsikišimo pasekmė. Suprasti santuoką vien kaip žmogiškąjį įsipareigojimą reikštų redukuoti šį sakramentą iki moralinio lygmens. Kitaip tariant, Eucharistija yra Jėzaus jungtuvių su Bažnyčia sakramentas, o santuokos sakramentas yra abiejų sužadėtinių sprendimas tapti regimu šių jungtuvių ženklu. Išsiskyrusių ir gyvenančių civilinėse sąjungose asmenų padėties tikrovė prieštarauja Eucharistijos esmei[8]. Tai sąlygoja – pabrėžia tradicinės doktrinos gynėjai – jog nėra galimi jokie tos Bažnyčios tvarkos, kuri suformuluota Familiaris consortio, pakeitimai dėl šv. komunijos suteikimo išsiskyrusiems ir civilinėse sąjungose gyvenantiems asmenims. Tačiau šie asmenys gali kiekvienu metu pakeisti savo gyvenimą taip, kad jis nekliudytų ateiti prie Viešpaties Stalo.

Katekizmas nusako sąlygas, kurioms esant galima eiti šv. Komunijos: „kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Sutaikinimo sakramentą prieš eidamas Komunijos“ (KBK, 1385). Tokia rekomendacija yra atsakas į šv. Pauliaus perspėjimą, jog „ kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“( 1 Kor 11, 27–29).

„Sekuliari aplinka dažnai nesupranta santuokos neišardomumo doktrinos, – rašo jau minėtame straipsnyje kard. Müller’is. Vis dėlto tikroji problema yra ta, kad reliatyvizmas skverbiasi į pačią Bažnyčią ir „daug kas šiandien vertina santuoką remdamasis vien pasaulietiniais ir pragmatiniais kriterijais“[9].

Cultura dello scarto – Bažnyčia kaip karo lauko ligoninė

Stebint diskusijų apie sinodą eigą, galima buvo susidaryti įspūdį, kad atskirų dokumentų autoriams mažiau rūpėjo prevencija, o kur kas labiau kaip padėti šeimoms krizinėse situacijose. Ko gero tai sutapo su popiežiaus Pranciškaus paakinimu, kad Bažnyčia labiau matytų save ne kaip mokytoją, bet labiau kaip „karo lauko ligoninę“. „Matau Bažnyčią“ – sakė popiežius duodamas interviu žurnalui „La Civilta Cattolica“ – „kaip karo lauko ligoninę po mūšio. Bereikalinga būtų klausti sunkiai sužeistojo, ar jis turi padidėjusį cholesterolio, ar cukraus kiekį! Reikia gydyti jo žaizdas, o vėliau galėsime kalbėti apie visa kita“[10].

Popiežiaus Pranciškaus pamėgtas karo įvaizdis intriguoja. Apie kokį karą popiežius mąsto? Kas yra konflikto šalys? Ar šis karas iš tiesų jau yra pasibaigęs? Ir kodėl Bažnyčia laikėsi šio karo nuošalyje? Ar darbo ligoninėje turi imtis vien tik ligoninės broliukai, ar į ją reikia nukreipti visas turimas pajėgas? Nežinau atsakymo į šiuos klausimus, nes nežinau, kas ir su kuo kariavo/kariauja tame kare. Tačiau literatūroje galima rasti analogišką įvaizdį. Tarp Arabijos tautų kadaise gyveno klajoklių Šoliubų (Sollubba angl., Solubba arab.vert.) gentis. Jie nieko neturėjo, todėl jiems nereikėdavo baimintis plėšikų antpuolių. Nepriteklius dykumoje yra geriausia apsauga. „Šoliubai,– rašo Jakob‘as Taubes‘as – nedalyvauja įprastuose dykumos genčių vaiduose. Mūšio metu […] jie būna stebėtojai, o kovai pasibaigus, kaip gydytojai slaugo abiejų susivaidijusių pusių sužeistuosius“[11]. Persekiotojas kaip ir persekiojamasis jų būdavo priimami su vienodu svetingumu. Gal popiežius taip pat mąsto apie tokį Bažnyčios svetingumą kiekvienam, nepriklausomai nuo to, kokioje kovoje jis buvo sužeistas?

Popiežius dažnai kalba apie žmogaus kūno ir sielos žaizdas, pabrėždamas, kad visi jų turime. Tos žaizdos veikia taip, kad žmogaus širdis užsidaro ir jis jau nebepajėgia mylėti nei Dievo, nei žmonių. Atrodo, jog popiežiaus žvilgsnis aprėpia kai ką daugiau, negu vien skriaudą, kurią vienas žmogus padaro kitam. Kalbama apie tam tikro pobūdžio kultūrą, kuri taip veikia, kad šiandien ypatingai lengva ką nors sužeisti. Popiežius Pranciškus, 2014 vasario 14-ąją atsakydamas į sužadėtinių klausimus, kalbėjo apie „laikinumo kultūrą“. Ji nulemia, kad jaunimas bijo iki galo apsispręsti. Bijo ilgiau nei 10 metų truksiančių įsipareigojimų. Dar labiau negu savo pačių neištikimybės, saugosi to, kad vieną dieną patys gali būti palaikyti „atliekomis“, išgirsti „lik sveikas!“ iš mylimo žmogaus lūpų[12]. „Atliekų kultūra“ (cultura dello scarto) tai posakis, dažnai randamas popiežiaus tekstuose – susijęs ne vien su migrantais ar vargšais Romos gatvėse, bet taip pat ir su pradėtais vaikais bei senstančiais tėvais. Visos šios situacijos kelia grėsmę, kad su kitu žmogumi bus pasielgta kaip su „atlieka“. Atrodo, kad šis posakis esmingai išreiškia taip pat ir pamestų sutuoktinių bei paliktų vaikų gyvenimo kontekstą. Skyrybos yra skausminga patirtis visiems šeimos nariams, ypatingai jauniausiems. Kyla klausimas: kaip gali Bažnyčia padėti tiems, kuriuos patys artimiausieji palaikė „atliekomis“?

Mylinčiojo širdis instinktyviai trokšta meilės, kuri „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“. Ilgisi meilės, kuri sako: „tiktai tu“ ir „amžinai“. Popiežius atkreipia sužadėtinių dėmesį, kad tokios meilės nepastatysime „ant jausmų smėlio“; ji reikalauja kasdien mažais žingsneliais eiti dvasinio gyvenimo taku. Primena, jog santuoka yra „kasdieninis darbas, amatininko darbas, auksakalio darbas, nes vyro pareiga yra stengtis, kad žmona taptų labiau moterimi, o žmonos uždavinys – daryti sutuoktinį labiau vyru“[13]. Meilė juk reiškia ne vien norą turėti patogų žemiškąjį būstą, bet ir bendrą troškimą tikėjimu pasiekti dangiškuosius Tėvo namus. Krikščioniškoji samprata neskatina veikti prieš kūną, bet būtent su pagalba kūno, kuris tarnauja meilei ir todėl tampa išganymo įrankiu. Dėl to žmogus privalo taip juo naudotis, kad kūnas jį atvestų į dangų. Meilė yra persunkta rūpesčio, kad nė vieno iš artimųjų tenai nepritrūktų. Todėl ir klausiame, kaip galima padėti separacijoje gyvenančioms šeimoms, paliktiems žmonėms, išsiskyrusiems, kurie sukūrė pakartotinus ryšius, jų žemiškame kelyje į dangų. „Lauko ligoninės“ sąvoka mums sufleruoja, kad – kaip daugybę kartų pabrėžė popiežius Pranciškus – svarstydami apie galimus pagalbos būdus, negalime įstrigti kazuistikos lygmenyje. Reikalinga empatija, kad giliai suvoktume konkretaus asmens egzistencinę situaciją ir ne vien smerktume, bet suteiktume tikrą pagalbą.

Atrodo, jog dabartinėse diskusijose labai dažnai painiojamos užuojautos ir gailestingumo sąvokos. Atjauta yra emocinės bendrystės su kenčiančiu žmogumi išraiška, būdas suteikti jam emocinę paramą. Gailestingumas susijęs su pagalba žmogui, kad jis išsilaisvintų iš nuodėmės ir kada nors galėtų pasiekti amžinąjį gyvenimą: kad galėtų patirti Dievo gailestingumo pilnatvę. Tasai, kuris dar nepakilo iš nuodėmės, rodos, dar nepatyrė ir Dievo gailestingumo. Viena ir kita yra būtinai reikalinga. Nenusisekęs būtų toksai rūpestis žmogumi, kuris neapimtų ir rūpesčio dėl jo sielos. „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26). Šį klausimą verta atvirai iškelti pragmatizmo kontekste, kai yra klausiama, ar prisilaikydami tradicinio mokymo apie tai, jog išsiskyrę ir pakartotiniuose civiliniuose santykiuose gyvenantys asmenys negali gauti šv. komunijos, neprarasime ir šios, ir ateinančios kartos. Priklausyti Bažnyčiai nereiškia priklausyti jai vien sociologiniu požiūriu. Fizinis buvimas Bažnyčios nariu neužtikrina išganymo. „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į Dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21). „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“ (Mt 15, 8–9). Lygiai taip pat ir reguliarus sakramentų priėmimas negarantuoja išganymo, jeigu jo nelydi autentiška pastanga išsižadėti nuodėmės. Liudvikas iš Granados rašo: „Lygiai taip, kaip žmogui privalu apsispręsti vengti nuodėmės ateityje, taip jam būtina atsižadėti ir dabar daromų mirtinų nuodėmių. Priešingu atveju jo išpažintis bus ne išpažintis, o tik šventvagystė ir sakramento įžeidimas, o tada abu vienodai – ir atgailos sakramento teikėjas, ir penitentas taptų šventvagiais, paniekinusiais sakramentą“[14]. Reikia būti labai atsargiam, kad nusidėjėliui metamas gelbėjimosi ratas nevirstų girnapuse ant jo kaklo.

Nuodėmės jausmo praradimas

Evangelii gaudium Pranciškus atkreipia dėmesį į vis labiau Vakarų kultūroje įsigalintį nuodėmės jausmo praradimą. Tai susiję ir su nuodėmėmis seksualinėje, vedybinio ir šeimos gyvenimo srityse. Taip pat nuodėmėmis, kurias Katekizmas vadina mirtinomis. Gyvename kultūroje „be pirmapradės nuodėmės“. Blogis nutinka tik atsitiktinai. Be jokios žmogaus kaltės. „Sekuliarizacijos procesas linksta tikėjimą ir Bažny­čią apriboti privačia ir asmenine aplinka. Be to, neigiant bet kokią transcendenciją, vis labiau iškreipiama etika, susilpnėjo asmeninės bei socialinės nuodėmės pajauta, vis labiau įsigali reliatyvizmas, sąlygojantis visuotinę dezorientaciją, ypač paauglystės ir jaunystės tarpsniais, išsiskiriančiais ypatingu pažeidžiamumu kaitai. Kaip taikliai pastebėjo Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupai, Bažnyčiai primygtinai tikinant, jog egzistuoja objekty­vios moralinės normos, „kai kas mūsų kultūroje tokį mokymą aiškina esant neteisingą, tai yra prieštaraujantį pagrindinėms žmogaus teisėms. Tokie tvirtinimai pa­prastai kyla iš moralinio reliatyvizmo formos, susijusios, ne be pagrindo, su įsitikinimu, kad žmogaus teisės absoliučios. Laikantis tokio požiūrio, Bažnyčia suvokia­ma kaip skatinanti ypatingą prietarą ir besikišanti į in­dividualios laisvės erdvę“(59). Gyvename informacijos visuomenėje, kuri užtvindo mus duomenimis be atran­kos, kaip vienodai reikšmingais, ir galiausiai veda bai­saus paviršutiniškumo moralės klausimų srityje link. Todėl būtinas auklėjimas, kuris mokytų kritiškai mąsty­ti ir brendimo metu siūlytų vertybes“ (EG, 64).

Reliatyvėjant atgailos ir sutaikinimo sakramento reikšmės supratimui, asmeninės išpažinties praktikavimo trūkumas daugelyje vietos Bažnyčių pavertė Eucharistiją „gydančiuoju sakramentu“. Visi būriais eina Komunijos. Tačiau jeigu galima gauti komuniją be išpažinties, tai yra esant sunkios nuodėmės būklėje, tai kodėl negalėtum jos eiti, gyvendamas netvarkinguose vedybiniuose santykiuose? Ar nėra čia loginio ryšio? Ar nėra taip, kad išimtinai neteisingai išskiriame ir stigmatizuojame tik vieną nusidėjėlių grupę? Šie klausimai liudija poreikį atnaujinti sutaikinimo sakramento teologiją ir praktiką. 2014 m. vasario 12 d. bendrosios audiencijos metu popiežius Pranciškus pabrėžė „eucharistinio atitikimo” būtinybę: „Liturginis Eucharistijos šventimas išoriškai gali būti be priekaištų, nuostabus, bet jeigu jis neveda mūsų į susitikimą su Jėzumi Kristumi, kyla pavojus, kad jis nesuteiks jokio peno mūsų širdžiai ir mūsų gyvenimui. Tuo tarpu Kristus per Eucharistiją nori įeiti į mūsų egzistenciją ir pripildyti savo malonės, kad kiekvienoje krikščionių bendruomenėje įsigalėtų harmonija tarp liturgijos ir gyvenimo“[15]. „Eucharistinio atitikimo“ temą šeimos kontekste (nors ir nesiedamas su skyrybomis) popiežius yra palietęs dar būdamas kardinolu Bergoglio: „Kalbu apie „eucharistinį atitikimą“, apie sąmoningą supratimą, kad negaliu priimti šv. komunijos ir tuo pat metu žodžiu arba veiksmu elgtis priešingai, nei reikalauja įsakymas, ypač jei tai susiję su abortais, eutanazija arba kitais sunkiais nusikaltimais gyvybei ir šeimai. Ši atsakomybė ypatingu būdu tenka įstatymų leidėjams, valdantiesiems ir sveikatos tarnybų darbuotojams“[16]. Nuodėmės jausmo praradimas teisinių ieškinių kultūros apsuptyje sąlygoja didžiulį visuomenės spaudimą Bažnyčiai dėl jos mokymo pagrindą sudarančių moralinių reikalavimų. Kartais stačiai tikimasi, jog krikščionybė taps kažkuo panaši į lengvo gyvenimo mokyklą.

Bažnyčia – atmenanti motina

Nieko nuostabaus, kad tokios kultūros ir jos kuriamo „medijų triukšmo“ kontekste (kuriame kartais dalyvauja ir kai kurie teologai bei Bažnyčios hierarchai) sinodo diskusijų laikotarpiu pasigirdo katalikų balsų, kurie paliudijo visišką jų pasimetimą dėl dabartinės Bažnyčios požiūrio į santuoką ir šeimą. Ar bažnyčia ketina iš esmės pakeisti katalikišką tradiciją? – klausė susirūpinę tikintieji. Atrodo, jog svarbiausia šio pasimetimo priežastis buvo sinodą lydėjusių diskusijų perteikimo žiniasklaidoje būdas. Žurnalistai ne kartą rašė, kad išrinkus naują popiežių visa ligšiolinė Bažnyčios tradicija laipsniškai bus panaikinta. Tačiau Bažnyčia – kaip rašė Jonas Paulius II – yra „atmenanti motina“[17]. Popiežius Pranciškus 2014 m. kovo 6 d. susitikimo su Romos dvasininkais metu pabrėžė: „Šiandien pernelyg greitai viską pamirštame, netgi Bažnyčios Magisteriumą!“. Tradicija reiškia atminties perdavimą iš kartos į kartą. Žvelgdama į praeitį, ji kreipia žvilgsnį ateities link. „Kas gi išties yra Tradicija, jei ne Bažnyčios prisiimtas įsipareigojimas perteikti […] Kristaus slėpinį ir Jo mokymo visumą, saugomą savojoje atmintyje?“– retoriškai klausia Jonas Paulius II[18]. Kai išeina viena karta, kita tampa „kolektyvinės atminties saugotoja“. Atrodo, jog rūpesčiai dėl tradicinio Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą ateities iš tiesų yra susiję su atminties trūkumu. Nes užtenka atsiversti oficialius dabartinės Bažnyčios dokumentus apie santuoką ir šeimą, bent jau tuos, kuriuos išvardina savo tekstuose kard. Gerhard‘as Müller‘is, kad įsitikintume, jog niekas iš esmės šioje srityje pastaruoju metu nėra pakeista, ir nusiraminti. Kas galėtų patikėti, kad Bažnyčia po daugelio amžių pripažins teisiu Henriką VIII-ąjį, o visi katalikai palaipsniui taps anglikonais?

Ovacijomis palydėtoje baigiamojoje kalboje popiežius Pranciškus pabrėžė būtinybę vengti penkių konkrečių pagundų. Bažnyčia privalo ieškoti kelio vidurio tarp „šalto nejautrumo“ (kurį šiandien demonstruoja kai kurie tradicionalistai ir intelektualai) ir „destruktyvaus pataikavimo“, kai žaizdos aptvarstomos, prieš tai jų neišvalius (tokią poziciją atstovauja pažangaus liberalizmo šalininkai). Bažnyčia negali pasiduoti pagundai „paversti duoną į akmenį, kad jį sviestų į nusidėjėlius“, bet tuo pačiu negali ir „nužengti nuo kryžiaus“. Pagaliau Bažnyčia negali nesirūpinti jai patikėtu tikėjimo depozitu, o taip pat negali prarasti ryšio su tikrove, nes tada kalbėtų išties teisingus dalykus, deja, neturinčius jokios reikšmės klausytojams[19].

***

Kn.: ks. Piotr Mazurkiewicz, Dwie wieże i minaret (Szkice z katolickiej nauki społecznej), Wydawnictwo Naukowe UKSW, Warszawa, 2017.

Trumpai apie autorių

Piotr Mazurkiewicz (1960/1988) yra Varšuvos diecezijos katalikų kunigas, politikos ir socialinių mokslų profesorius, habilituotas daktaras. Nuo 1997 m. dėsto Kardinolo Stefan’o Wyszyński’o universitete, Politologijos institute, kuriam keletą metų ir vadovavo. 2008–2012 m.m. buvo Europos Vyskupų konferencijos (COMECE) Generalinis sekretorius. 2002–2008 – European Society for Research in Ethics „Societas Ethica“ valdybos narys. 2002–2016 – Lenkijos Mokslų akademijos Politinių mokslų instituto Mokslo tarybos narys. 2013–2014 – dirbo Popiežiškoje Šeimos taryboje Romoje. Mokslo tyrimų sritys: politikos filosofija, politikos etika, katalikų socialinis mokymas, ES integracija, religijos laisvės ir vaidmens viešajame gyvenime problemos. 7 knygų, daugybės mokslinių publikacijų ir straipsnių autorius. 2014 m. buvo apdovanotas Lenkijos Auksiniu Kryžiumi „Už Nuopelnus“ (Złoty Krzyż Zasługi, vert.).

 

[1] J. Ratzinger, Demokratyzacja Kościola – trzydzieści lat później, w:J. Ratzinger, H. Maier, Demokracja w Kościele. Możliwości i ograniczenia, Wydawnictwo SALWATOR, Kraków 2005, s. 118.

[2] J. Ratzinger, Demokratyzacja Kościola – trzydzieści lat później, w:J. Ratzinger, H. Maier, Demokracja w Kościele. Możliwości i ograniczenia, Wydawnictwo SALWATOR, Kraków 2005, s. 118.

[3] J. Ratzinger, Demokratyzacja Kościola – trzydzieści lat później, w:J. Ratzinger, H. Maier, Demokracja w Kościele. Możliwości i ograniczenia, Wydawnictwo SALWATOR, Kraków 2005, s. 125.

[4] W. Kasper, Bibbia, eros e famiglia, Il Foglio Quotidiano, 1.03.2014, http// www.ilfoglio.it/media/uploads/2011/VaticanoEsclusivo.pdf.

[5] J. Ratzinger, Demokratyzacja Kościoła…, dz. cyt., s. 125.

[6] C. Caffara, Sakramentalna ontologia a nierozerwalnośc małżenstwa, w: Pozostać w prawdzie Chrystusa. Małżeństwo i Komunia w Kościele katolickim, dz. cyt., s. 163.

[7] G.L. Müller, O nierozerwalności małżeństwa oraz debacie dotyczącej osób rozwiedzionych, które ponownie zawarły małżeństwo, i sakramentów, http://www.vatican.va/roman_curia/congregations/cfaith/muller/rc_con_cfaith-20131023_divorziati-risposati-sacramenti_pl.html.

[8] C. Caffara, Sakramentalna ontologia a nierozerwalnośc małżeństwa, dz. cyt., s. 169.

[9] G.L. Müller, O nierozerwalności małżeństwa oraz debacie dotyczącej osób rozwoedzionych, które poniwnie zawarły małżeństwo, i sakramentów, dz. cyt.

[10] Co naprawdę powiedział papież dla „Civiltà Cattolica“?, https://ekai.pl/co-naprawde-powiedzial-papiez-dla-civilta-cattolica/(Cały wywiad: http://w2.vatican.va.content/francesco/it/soeeches/2013/september/documents/papa-francesco_20130921_interwista-spadaro.html).

[11] J. Taubes, Zachodnia eschatologia, Kronos, Warszawa 2016, s. 65.

[12] Franciszek, Ai fidanzati che si preparano al matrimonio, http://w2.vatican.va/content/francesco/it/speeches/2014/february/documents/papa-francesco_20140214_incontro-fidanzati.html.

[13] Franciszek, Ai fidanzati che si preparano al matrimonio, http://w2.vatican.va/content/francesco/it/speeches/2014/february/documents/papa-francesco_20140214_incontro-fidanzati.html.

[14] Ludwig z Granady, Abyś nie zapomniał, że jesteś chrześcijaninem, W drodze, Poznań 1987, s. 30–31.

[15] Popiežius Pranciškus, Bendroji audiencija, 2014.02.12, http:// m.vatican.va/content/francescomobile/en/audiences/2014/documents/papa-francesco_20140212_udienza-generale, html.

[16] J.M. Bergoglio, La famiglia alla luce del Documento di Aparecida,“Familia et Vita“, 3/2013.s.153.

[17] Jonas Paulius II, Atmintis ir tapatybė, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005, psl. 167.

[18] Jonas Paulius II, Atmintis ir tapatybė, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005, psl. 168.

[19] Popiežius Pranciškus, Baigiamoji kalba Sinode, http://m.vatican.va/content/francescomobile/en/speeches/2014/october/documents/papafrancesco_20141018_conclusione-sinodo-dei-vescovi.html#@ui-state=dialog.

[8] C. Caffara, Sakramentalna ontologia a nierozerwalnośc małżeństwa, dz. cyt., s. 169.

[9] G.L. Müller, O nierozerwalności małżeństwa oraz debacie dotyczącej osób rozwoedzionych, które poniwnie zawarły małżeństwo, i sakramentów, dz. cyt.

[10] Co naprawdę powiedział papież dla „Civiltà Cattolica“?, https://ekai.pl/co-naprawde-powiedzial-papiez-dla-civilta-cattolica/(Cały wywiad: http://w2.vatican.va.content/francesco/it/soeeches/2013/september/documents/papa-francesco_20130921_interwista-spadaro.html).

[11] J. Taubes, Zachodnia eschatologia, Kronos, Warszawa 2016, s. 65.

[12] Franciszek, Ai fidanzati che si preparano al matrimonio, http://w2.vatican.va/content/francesco/it/speeches/2014/february/documents/papa-francesco_20140214_incontro-fidanzati.html.

[13] Franciszek, Ai fidanzati che si preparano al matrimonio, http://w2.vatican.va/content/francesco/it/speeches/2014/february/documents/papa-francesco_20140214_incontro-fidanzati.html.

[14] Ludwig z Granady, Abyś nie zapomniał, że jesteś chrześcijaninem, W drodze, Poznań 1987, s. 30–31.

[15] Popiežius Pranciškus, Bendroji audiencija, 2014.02.12, http:// m.vatican.va/content/francescomobile/en/audiences/2014/documents/papa-francesco_20140212_udienza-generale, html.

[16] J.M. Bergoglio, La famiglia alka luce del Documento di Aparecida, „Familia et Vita“, 3/2013, s.22.

[17] Jonas Paulius II, Atmintis ir tapatybė, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005, psl. 167.

[18] Jonas Paulius II, Atmintis ir tapatybė, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005, psl. 168.

[19] Popiežius Pranciškus, Baigiamoji kalba Sinode, http://m.vatican.va/content/francescomobile/en/speeches/2014/october/documents/papafrancesco_20141018_conclusione-sinodo-dei-vescovi.html#@ui-state=dialog.