Gali būti, kad progreso viršūnę pasiekėme prieš 40 metų

 | Marcusas Robertsas

Ar tikrasis progresas mus ištiko prieš 40 metų? Visai neseniai The Conversation pasirodę straipsniai, kuriuose aptariami teigiami ir neigiami žmonių skaičiaus didėjimo aspektai, tvirtina, jog tikrai taip […]:

„Faktas, kad bendrasis vidaus produktas, svarbiausias augimo matas, mūsų laikais gali būti absoliučiai netinkamas ir nepakankamas kriterijus, daugeliui ekonomistų tiek iš verslo, tiek iš vyriausybės ir toliau lieka keistoka  prielaida.

Vienas iš seniausių ir geriausiai ištirtų alternatyvių matų yra tikrojo progreso rodiklis (Genuine Progress Indicator, GPI). TPR yra grindžiamas praėjusio šimtmečio aštuntame ir devintame dešimtmetyje amerikiečių ekonomisto Hermano Dalyʼo atliktais tyrimais; remiantis TPR atsižvelgiama į skirtingus žmonių gerovės matus, juos grupuojant į atitinkamas kategorijas – ekonominę, aplinkos ir visuomeninę.

Vienoje medalio pusėje atsiduria neigiami aspektai – pajamų nelygybė, CO2 emisija, vandens užterštumas, biologinės įvairovės nykimas ir autoavarijų siaubas.

Teigiami, bet į BVP neįtraukiami ekonominio aktyvumo aspektai – namų ruošos darbų vertė, tėvystė, nemokama vaikų ir senų žmonių priežiūra, savanoriškas darbas, švietimo kokybė, kokybiškesnės plataus vartojimo prekės ir t.t. Doleriais išreikštas bendras TPR matas atsižvelgia į 26 tokius faktorius.

Kadangi TPR grįstas tikro gyvenimo faktais ir tikra mūsų patirtimi, jis yra geresnis rodiklis nei BVP aiškinantis, kiek esame patenkinti kasdieniu savo gyvenimu, kiek jaučiamės laimingi, kaip bendrai vertiname savo gerovę.

Kai kuriose šalyse TPR duomenys yra ganėtinai geri jau kelis dešimtmečius. Pasaulinis BVP (ir BVP vienam žmogui) po Antrojo pasaulinio karo sparčiai augo ir tebeauga šiandien, o TPR tarsi įstrigo aštunto dešimtmečio pradžioje ir nuo tada beveik nekilo.

Pavyzdžiui Australijoje tasai sąstingis ištiko maždaug 1974-aisias. TPR dabar žemesnis nei septintojo dešimtmečio pradžioje. Taigi mūsų gerovė, jeigu sutiksime, kad TPR yra tinkamas matas gyvenimo kokybę gerinantiems veiksniams matuoti, jau kelis dešimtmečius smunka.“

Progreso klausimas verčia susimąstyti, ir dabar apie tai kalbama tarptautiniu mastu. Kaip teigia autorius, gerovę matuojant pagal BVP augimą gaunama klaidinanti informacija, platesnis kriterijų, pagal kuriuos matuojama, spektras pateikia tikslesnius tikrosios gerovės rodiklius.

Sakykim, vyriausybės politika skatinanti motinas su mažais vaikais grįžti į darbo rinką yra tik vienas politikos, galinčios per trumpą laiką paspartinti BVP augimą ir pagerinti vyriausybės įvaizdį, pavyzdys, bet tuo pačiu nepaisoma ilgalaikės visuomeninio pobūdžio naudos, gaunamos tada, kai mama pati augina savo mažylį. Negana to, stebimas trumpalaikis BVP augimas gali būti netikras, nes, sugrąžinus motiną į darbo rinką atliekamo darbo kiekis nepadidėja.  Kaip teigiama komentare iš diskusijų apie BVP:

„Neapmokamas darbas namuose – namų ruoša – visada ženkliai prisideda prie bendros žmonių gerovės. Išties, industrializacijos istorija tapo buitinio sektoriaus darbų perkėlimo į rinką istorija. Ši tendencija ryški ir dabar. Pasikeitus darbo jėgai, ypač į apmokamas darbo vietas atėjus moterims, daugiau darbų, kurie anksčiau būdavo neapmokami ir atliekami namuose, dabar perkami rinkoje, įskaitant namų tvarkymą, maistą išsinešti, restoranuose gaminamą maistą, sodininko paslaugas ir apmokamą vaikų priežiūrą. Toks perėjimas iš namų aplinkos į viešą sektorių fiksuojamas kaip padidėjęs BVP, tačiau tikrasis gerovės padidėjimas išpučiamas. […]“

Tačiau toliau straipsnyje daroma klaidinga išvada teigiant, jog progresą pristabdė augantis žmonių skaičius. Tvirtinama, jog Australijos socialinės ligos būtų išgydytos, jeigu žmonių skaičius pasiektų tą patį skaičių, koks buvo prieš pradedant smukti gerovei, t.y. beveik 15 milijonų.

Šiuo metu Australijoje gyvena 24 milijonai žmonių; kadangi vienam kvadratiniam kilometrui tenka vos trys žmonės, šios šalies gyventojų tankumas yra  vienas iš žemiausių visame pasaulyje. […]  1974-ųjų „sąstingio taške“ ėmė drastiškai keistis daugybė kitų faktorių, galėjusių paveikti laimę ir gerovę; keli iš jų – sekso revoliucija, išaugęs skyrybų ir sumažėjęs santuokų skaičius, padidėjęs įsitraukimas į darbo rinką ir atitinkamai išaugęs šeimos narių užimtumas, gerokai sumažėję vaisingumo rodikliai ir sumažėjusios šeimos, išaugęs materializmas ir kasdienio vartojimo prekės, gaminamos taip, kad po metų ar dvejų susidėvėtų ir būtų keičiamos naujomis.

Verta pamąstyti, ar kai kurie iš šių pokyčių, o ne didėjantis žmonių skaičius būtų galėję pristabdyti progresą, matuojamą kaip žmonių gyvenimo kokybė. Vis dėlto straipsnyje aptarta diskusija apie deramus socialinės gerovės matavimo būdus yra labai laiku, ypač turint omenyje nuolat augantį vyresnio amžiaus žmonių globėjų poreikį tarptautiniu mastu ir iš naujo pripažįstant vaikus auginančių moterų indėlį į ekonomiką.