Evoliucinė miestų ir šviestuvų galia

Christopheris Prestonas | The MIT Press Reader

1800 m. miestuose gyveno tik du procentai žmonių. Po šimtmečio ši dalis išaugo iki 15 procentų. Tada, kažkada 2007 m., kažkuriame mieste gimė žmogus, kuris persvėrė miestuose gyvenančių Homo sapiens dalį per 50 procentų ribą. Nepaisant to, kad miestai užima tik du ar tris procentus sausumos paviršiaus ploto, daugiau nei pusė žmonijos dabar gyvena miestuose. Kelio atgal nėra.

Šaltinis: Pasaulio Bankas

Rūšiai, praleidusiai beveik 200000 metų pievose, krūmynuose ir miškuose, rūšiai įpratusiai medžioti ir rinkti gamtos gėrybes, rengtis gyvūnų odomis ir glaustis žeminėse, mes vis dažniau užimame evoliuciškai mums svetimą nišą, pilną nepažįstamų fizinių pojūčių. Kasdienį mūsų kontaktą su gamta pakeitė daugybė kitokių potyrių: cementas ir eismas, 90 laipsnių kampai, sirenos, stiklas ir gatvių šviestuvai vis labiau dominuoja mūsų pojūčius. Žiūrint iš genų perspektyvos, mes gyvename svetimame pasaulyje. […]

Greta mūsų gyvenančios vislios ir oportunistinės gyvūnų rūšys jau keičia savo elgesį ir genomą, kad geriau išgyventų urbanizuotame pasaulyje. Mieste skraidančių čiurlių sparnai tapo trumpesni, suteikdami jų savininkams privalumą naviguojant ankštose erdvėse, o žvirbliai ir varnėnai paaukštino savo balso tembrą, kad kompensuotų miesto triukšmo foną. Kandys keičia savo spalvų raštus, kad geriau pasislėptų naujose betoninėse buveinėse. Evoliucijos jėgos genetiškai atskiria skirtinguose miesto parkuose gyvenančias peles: nauji miesto pelių porūšiai jau negali keistis genais su pusbroliais, gyvenančiais už kelių kvartalų.

Antrasis su urbanizacija susijęs evoliucijos pokyčių veiksnys yra laipsniškas tamsos išstūmimas iš pasaulio, elektrinių lempučių šviesoje.  Rašytojas Paulas Bogardas sukrečiančiai kalba apie liūdesį dėl „besibaigiančios nakties“. Jis pabrėžia, kad elektros energijos sklaida daugelyje pasaulio šalių pasmerkė „tikrąją tamsą“ nebūčiai. Šis nakties nykimas sukelia rimtų biologinių padarinių. Visur besiskverbiantis apšvietimas sutrikdo gamtos ritmus, sukurtus milijonus metų vykusio pastovaus žemės ašies sukimosi. […]

Žmogaus kūnas gyvena natūraliu cirkadiniu ritmu. Šis ritmas yra evoliucinis atsakas į kasdienį žemės sukimąsi ir į su juo susijusius saulėtekius ir saulėlydžius. Jis įrašytas giliai: cirkadinis ritmas turi įtakos hormonų gamybai, kūno temperatūros reguliavimui, kraujospūdžiui ir kitoms pagrindinėms žmogaus kūno funkcijoms. Augalai, gyvūnai, melsvadumbliai ir grybeliai visi turi panašų ritmą – jų pačių evoliucinį prisitaikymą prie kylančios ir besileidžiančios saulės. Lapai šiltuoju metų laiku sukasi į saulę, o rudenį nukrinta, žiedlapiai kasdien atsiskleidžia ir užsiskleidžia, gyvūnai periodiškai ilsisi, o bakterijos suriša azotą greičiu, tiesiogiai susijusiu su periodiškais ir numatomais šviesos pokyčiais. Pakeiskite šviesos ir tamsos sąveiką, ir visi organizmai turės nedelsiant prisitaikyti arba sumokėti kainą. […]

Skaityti visą tekstą (anglų k.)

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close