Dr. V. Beržiūnas: diplomatai ar dujos?

Dr. Valentinas Beržiūnas

Kovo 4 d. Solsberyje, Anglijoje apnuodytas buvęs Rusijos karinės žvalgybos pulkininkas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija. Londonas apkaltino Maskvą surengus šį išpuolį, Rusija tą kategoriškai paneigė. Netrukus kilo diplomatinis konfliktas: paragintos britų premjerės Theresos May, Jungtinės Valstijos, dalis Europos Sąjungos bei NATO šalių narių, o taip pat ir kitos valstybės paskelbė išsiunčiančios iš viso daugiau kaip 150 Rusijos diplomatų. Rusija į tai atsakė išsiųsdama tų šalių pasiuntinius.

Tarptautinių santykių realizmo paradigma laikosi prielaidos, kad tarptautinėje sistemoje valstybės turi aiškius nacionalinius interesus, iš kurių svarbiausi – saugumas ir galios didinimas. Tačiau, šnekant apie Rusijos ir Vakarų santykius, realizmas negali paaiškinti vieno svarbaus aspekto – itin glaudžių ekonominių-energetinių Rusijos ir Vakarų Europos santykių. Kitaip tariant, jeigu Rusija traktuoja Vakarus priešininkais, kodėl ji eksportuoja išteklius į Vakarus, ir tokiu būdu prisideda prie vakariečių ekonominių, tad ir karinių raumenų auginimo? Ir kodėl Vakarai, jei jie siekia kiek įmanoma labiau riboti Rusijos (karinę) galią bei įtaką tarptautinėje erdvėje, tuos išteklius perka ir tokiu būdu finansiškai palaiko Kremliaus režimą? Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tuo pat metu, kai pasaulis stebi, kuo baigsis incidentas, susijęs su S.Skripalio apnuodijimu, iš Rusijos per Baltijos jūrą į Vokietiją tiesiamo dujotiekio operatorė „Nord Stream 2“, kurios vienintelis akcininkas – Rusijos dujų milžinas „Gazprom“, tačiau partneriais yra didžiosios Vakarų energetikos bendrovės („Wintershall“, „Uniper“, OMV, „Engie“, „Dutch Shell“), pranešė gavusi visus leidimus dujotiekio statybai bei eksploatacijai Vokietijoje. Tai reiškia, kad visi reguliaciniai klausimai yra išspręsti, nes, kaip pabrėžiama, leidimą dujotiekį statyti Vokietijos teritoriniuose vandenyse bei išskirtinėje ekonominėje zonoje „Nord Stream 2“ gavo dar sausį.

Remiantis kita įtakinga Tarptautinių santykių teorija – liberalizmu, Rusija ir Vakarai yra ekonominiai partneriai, tačiau svarbu tai, kad liberalai daro prielaidą, jog ekonominė priklausomybė lemia taikingus, bendradarbiavimu grįstus tarpvalstybinius santykius, kokie vyrauja, pavyzdžiui, euroatlantinėje bendruomenėje. Tačiau Rusijos ir Vakarų santykiai, akivaizdu, nepasižymi taikingumu. Priešingai, pastaruoju metu įtampa yra tokia, kad primena Šaltąjį karą.

Tad nei realizmas, nei liberalizmas iki galo nepaaiškina, kodėl Rusija ir Vakarai, nors konfliktuoja tarpusavyje politinėje sferoje, ekonomiškai yra itin stipriai susisaistę ir ši tarpusavio priklausomybė didėja.

Eikime prie trečiosios įtakingos Tarptautinių santykių disciplinos srovės – neomarksizmo. Jo atstovai, kalbant paprastai, ragina atkreipti dėmesį į tai, kas ir ką pasaulyje gamina, perka ir parduoda. Pagal tai galima nusakyti padėtį globalioje ekonominėje sistemoje. Remiantis Imanuelio Wallersteino kapitalistinės pasaulio sistemos teorijos terminologija, vienos valstybės priklauso branduoliui / kamienui (angl. Core), kitos – pusiau-periferijai (angl. semi-periphery) ir periferijai (angl. periphery). Pirmosios, trumpai šnekant, pasižymi aukštu vartojimo lygiu, aukštos pridėtinės vertės produkcijos, pavyzdžiui, aukštųjų technologijų kūrimu ir gamyba. Kadangi ši produkcija – brangi, dėl to ją parduodančių valstybių gyventojai uždirba daug. Tuo tarpu pusiau periferijai ir periferijai priklausančios šalys, kurių, beje, pasaulyje yra dauguma, gamina ir parduoda santykinai pigią pramoninę bei žemės ūkio produkciją arba tiesiog žaliavas branduolio valstybėms, o iš šių importuoja aukštųjų technologijų pramoninę produkciją. Tai sąlygoja netolygius santykius – periferija ir pusiau periferija, parduodama pigesnę produkciją arba žaliavas branduoliui, o iš branduolio pirkdama brangesnę produkciją, santykyje su branduolio valstybėmis visada yra išnaudojamojo, o branduolio šalys – išnaudotojo pozicijoje. Branduolys, eksploatuodamas pefriferiją, gali palaikyti aukštą pragyvenimo lygį pas save ir tokiu būdu išvengti klasių konflikto. Dėl to marksistai kritiškai atsiliepia apie liberalų modernizacijos teoriją, teigiančią apie „neišvengiamą“ „Trečiojo pasaulio“ visuomenės perėjimą iš agrarinės į industrinę (ir postindustrinę), remiantis „Pirmojo pasaulio“ pavyzdžiu. Pasak jų, branduolio šalių tarpe vietos visiems nepakaks, nes kapitalistinė sistema – išnaudotojiška: jeigu branduolys būtų didesnis už periferiją, šios eksploatacija būtų nepakeliamai didelė. Todėl branduolio šalių interesas yra sulaikyti pusiau periferiją ir periferiją nuo patekimo į branduolį, nes jeigu kuri nors periferijos valstybė patenka į branduolį, jame jau esanti turi pasitraukti.

Šnekant apie Rusiją, jeigu remtumėmės anksčiau pateikta klasifikacija, ši šalis atitinka (pusiau) periferijos valstybių tipą: Rusijos ekonomikoje vyrauja ne itin aukštos pridėtinės vertės ir pigios produkcijos gamyba bei eksportas, o technologinei pažangai vystyti bei saviems gamybos pajėgumams plėtoti skiriamas dėmesys nėra pakankamas. Dėl šios priežasties didžiąją dalį pramoninės produkcijos, ypač aukštųjų technologijų, Rusija įsiveža iš branduolio valstybių. Pagaliau reformos Rusijoje, jei vykdomos, veikiau yra skirtos tik sušvelninti negatyvius socioekonominius padarinius, o ne iš esmės keisti ekonomikos struktūrą. Tą, beje, puikiai iliustruoja neapdorotų žaliavų (naftos, gamtinių dujų ir kitų) eksportas į užsienio rinkas vietoje to, kad iš tų žaliavų pačioje Rusijoje būtų gaminami produktai, o jau tuomet jie būtų eksportuojami.

Tai leidžia daryti dvi prielaidas: pirmoji – Rusijos valdantysis elitas yra toks nekompetentingas ir toks neveiklus, kad jo nariai tiesiog renkasi patį lengviausią kelią – susitaikyti su pusiau periferijos vaidmeniu ir gyventi iš išteklių eksporto tol, kol tų išteklių yra, nepaisant to, kad šis kelias veda į ekonominę degradaciją ir, tikėtina, režimo griūtį tolimesnėje ateityje.

Antroji – eksploatuodamos Rusijos išteklius ir rinką, Vakarų šalių korporacijos skaičiuoja milijardinius pelnus, kurio dalis, žinoma, tenka ir rusų valdančiajam elitui. Kadangi ši ekonominė sankloda užkerta kelią Rusijos ekonomikai vystytis, branduolio valstybės gali nesibaiminti jokios rimtos konkurencijos sau, o Rusijos elitas (bent jau trumpalaikėje, o galbūt ir vidutinėje laiko perspektyvoje) gali nesibaiminti dėl savo priveligijuotos padėties, kadangi Vakarai neplanuoja prieš jį imtis jokių rimtų priemonių. Ne paskutinėje vietoje yra ir gynybos užsakymai, kurių kaskart padaugėja, kai tik Rusija imasi kokių nors agresyvių veiksmų, o tokių veiksmų Kremlius turi imtis vis dažniau, mat šalies ekonomika, priklausoma nuo žaliavų kainų svyravimų tarptautinėje rinkoje, nepajėgia užtikrinti didžiajai daliai Rusijos gyventojų (ne tik valdančiojo elito nariams) ekonominės ir socialinės gėrovės. Dėl to, elektoratui sutelkti, pasitelkiamos seniai išbandytos ir laiko patikrintos „priešų“ konstravimo strategijos. Viską susumavus, Rusijos elitas ir Vakarai, vaidindami katę ir pelę, iš tiesų darbuojasi ranka rankon, nes interesai sutampa.

Kuri iš šių prielaidų teisinga, o kuri – ne, spręskite patys. Vis dėlto faktas lieka faktu: nors Vakarų ir Rusijos santykiuose pastaruoju metu netrūksta konfliktinių situacijų, nėra ir jokių požymių, kurie patvirtintų, jog incidentas su S. Skripalio ir jo dukters apnuodijimu Anglijoje, konfliktas Gruzijoje 2008 m. ar 2014-2015 m. įvykiai Ukrainoje bei Sirijoje, būtų kaip nors rimtai paveikę Vakarų ir Rusijos ekonominę-energetinę sąjungą. Matome visiškai priešingą rezultatą: vamzdžiais į Vakarus iš Rusijos ne tik toliau srūva nafta ir dujos, bet dar ir tiesiami nauji dujotiekiai.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close