Dešiniojo populizmo šaknys: geriausiai auginti liberalioje dirvoje

Ericas Kaufmannas | Quillette

Vakar dešinieji populistai Europos Sąjungos Parlamento rinkimuose laimėjo precedento neturinčias 57 vietas – beveik dvigubai daugiau nei per 2014 m. rinkimus. Vengrijoje Viktoro Orbano partija „Fidesz“ laimėjo 52 proc., Italijoje Matteo Salvini‘io judėjimas „Lega“ gavo 30 proc., Didžiojoje Britanijoje rinkimus laimėjo Nigelio Farage‘o „Brexito partija“, o Prancūzijoje Marine‘ė Le Pen „užmetė“ Emmanueliui Macronui apie 23 proc. Nors tai ir nėra toks populistinis cunamis, kurio daug kas bijo, dešinieji populistai vis tiek padidino savo pagreitį. Tuo tarpu EP visuomet dominavę krikdemai ir socdemai pirmą kartą neteko daugumos, jų vietų EP suma nuo 56 proc. 2014 m. šiemet smuko iki 44 proc.

Tik nedaugelis pastebėjo, kad šie rezultatai, ypač Vakarų Europoje, atspindi pasipriešinimą po septintojo dešimtmečio išvešėjusiems liberalizmo ekscesams.  Jie taip pat rodo, kaip politinis meinstrymas prisitaikė prie populistų iššūkio sugriežtindamas imigracijos reguliavimą ir taip sumažindamas tautinio populizmo patrauklumą daugelyje Šiaurės ir Vakarų Europos šalių, palyginus su jo apogėjumi 2015–2016 m. Toks pagrindinių partijų ėjimas supykdė nemažai kairiųjų liberalų, kurių perėjimas pas žaliuosius ar liberalus šiuose rinkimuose rodo, kad Europos politika darosi panašiai poliarizuota kaip ir JAV.

Kadangi, palyginti su nacionalinėmis valstybėmis, ES turi mažai galios EP rinkimai yra labiau simboliniai ir įdomūs mažesniam rinkėjų skaičiui nei nacionaliniai plebiscitai. Tačiau šių rinkimų rezultatai yra svarbus Vakarų visuomenės nuomonės rodiklis, darantis poveikį pokalbiams valstybių viduje. 2014 m. daugelį šokiravo prancūzų Nacionalinis frontas (Front National, pranc.), Danijos liaudies partija ir JK Nepriklausomybės partija (UKIP, angl.) – organizacijos surinkusios beveik po 30 proc. balsų. Taip prasidėjo globalus „populistinis momentas“. Nors, palyginus su 2014 m., populistų palaikymas sumažėjo Prancūzijoje, Danijoje ir keliose Šiaurės šalyse, jis išaugo ten, kur 2014 m. populistų apskritai nebuvo – Ispanijoje, Vokietijoje ir Estijoje – ar Italijoje kur juos atrodė buvo pavykę pristabdyti.

Esmė ne ekonomikoje…

Kai ką galbūt ramina mitas, kad rinkėjai renkasi dešiniuosius populistus, nes jie jaučiasi „pralaimėję“ naujoje pasaulinėje ekonomikoje ir neatjaučiami politikų. Reikia tik perskirstyti turtą, auginti ekonomiką ir decentralizuoti valdžią – ir viskas bus gerai. Tiesą sakant, įrodymų patvirtinančių šiuos teiginius mažoka. Daugelyje mano analizuotų apklausų požiūris į imigraciją ir šio klausimo svarba (salience, angl.), o ne ekonominė padėtis ar net ne anti-elitizmas geriausiai paaiškina, kodėl žmonės balsuoja už dešiniuosius populistus. […] Populistų šuolį galiausiai lemia dvi pagrindinės priežastys: globalizacija ir kairiojo liberalizmo plitimas. […]

Skaityti visą tekstą (anglų k.)

Ericas Kaufmannas yra politikos profesorius Londono universiteto Birkbecko kolegijoje bei knygos „Baltųjų slinktis: imigracija, populizmas ir baltųjų daugumos ateitis“ (Whiteshift: Immigration, Populism and the Future of White Majorities, angl.) autorius. Sekite jį Twitteryje: @epkaufm.