Sociologė: centralizuotos viešųjų paslaugų iniciatyvos stabdo savivaldybių bendradarbiavimą

BNS Spaudos centro informacija

Prieš kelias savaites Seimas paskelbė savivaldybių tarybų rinkimų datą – arčiausiai žmonių esančią valdžią rinksime 2019 m. kovo 3 d. Naujos savivaldybių tarybos pradės darbą gana sudėtingomis sąlygomis – pasibaigus pirmųjų tiesiogiai rinktų merų kadencijoms piliečiai ir politikai turės įvertinti, ar ši merų reforma atliepė gyventojų lūkesčius, ar reikalinga platesnė decentralizacija, ar savivaldybių funkcijos vykdomos efektyviai, ar teikiamos paslaugos atspindi realius gyventojų poreikius dėl kainų, kokybės ar prieinamumo. Didžioji dalis rinkėjų lūkesčių pirmiausia ir atspindi pasitenkinimą esama savivaldybės ekonomine ar socialine situacija, jos infrastruktūros išvystymu ar paslaugomis.

Doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė (foto: vdu.lt)

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto docentė Jurga Bučaitė-Vilkė, kartu su universiteto kolegomis vykdo mokslinį tyrimą „Savivaldybių bendradarbiavimas teikiant viešąsias paslaugas: tinklinės valdysenos galimybės ir viešojo intereso dilema Lietuvoje“.

Apie tyrimą, kuris pradėtas 2017 m. rugsėjį ir tęsis dar metus bei apims įvairias tarpsavivaldybines bendradarbiavimo formas, turimų savivaldybių resursų konsolidacijos galimybes teikiant viešąsias paslaugas gyventojams, mintimis dalinasi doc. dr. J. Bučaitė-Vilkė.

Kodėl imtasi tyrinėti būtent savivaldybių bendradarbiavimo formas?

Lietuvos savivaldybėse 1996-2015 m. gyventojų skaičius mažėjo vidutiniškai 21,1 proc. Aišku, kad tiek Vyriausybė, tiek Seimas ir susijusios ministerijos, reaguodamos į tokius pokyčius, nuolat kalba apie būtinybę optimizuoti savivaldybėms skirtas dotacijas. Nuolat kalbama apie tai, kad norint efektyviai panaudoti viešųjų paslaugų teikimui skirtas lėšas, reikalinga optimizuoti viešųjų paslaugų teikimo procesą. Tačiau, mano manymu, šioje situacijoje [būtina] atsižvelgti ir įsigilinti į gyventojų interesus, turint galvoje, kad mažosiose regionų savivaldybėse nemažas dalis paslaugų vartotojų yra pensininkai, sunkiau gyvenančios šeimos ar mažesnes, nei miestuose pajamas turintys gyventojai.

Čia iškyla savivaldybių tarpusavio bendradarbiavimo potencialo klausimas, kurį ir norime ištirti: kaip šio bendradarbiavimo metu, derinant vietos valdžios, verslo bei bendruomeninius interesus, formuojasi viešojo intereso suvokimas, ar labiau rūpi išlaidų konsolidavimas ir mažesnis biudžeto deficitas ar patenkintas ir gyvenamosios vietos nenorintis keisti gyventojas.

Taip pat matome daug pavyzdžių, kai tarkime, ES ir direktyvų ir struktūrinių lėšų įsisavinimo schemos nubrėžia tam tikras „priverstines“ savivaldybių bendradarbiavimo formas. Prisiminkime, kad ir nuolat karštas diskusijas keliančius regioninių atliekų tvarkymo centrų atvejus, kur susipina ne tiek tiesioginis gyventojo interesas gauti pigesnes kokybiškesnes paslaugas, kiek įvairūs verslo ir politikos interesų laukai.

Kaip manote, ar Lietuvoje galima rasti įdomių savivaldybių bendradarbiavimo pavyzdžių, kurie atspindėtų Europos šalyse vykstančias tendencijas? 

Mūsų pirminiai rezultatai rodo, kad didžioji dalis savivaldybių bendradarbiavimo iniciatyvų yra investicijoms imliose ir ilgalaikių sprendimų reikalaujančiose paslaugų srityse, ypač atliekų tvarkymo, šilumos ūkyje ar kitose.

Kaip itin svarbus bendradarbiavimo aspektas yra ekonominės plėtros ir investicijų planavimo sritis. Matyt čia rastume paaiškinimą teisės aktuose, įgalinančiuose tokius procesus. Kita dalis itin aktyviai bendradarbiauja teikiant „minkštąsias“ paslaugas, pavyzdžiui, vystant atskiras turizmo, švietimo ar kultūros iniciatyvas. Deja, toks modelis yra epizodiškas, nors ir turi nemažai teigiamų impulsų tolimesnėms bendroms veikloms.

Po šios apklausos, išsamesniam atvejų tyrimui pasirinkome tris sektorinius atvejus atskirose savivaldybėse: Kauno miesto ir rajono bendradarbiavimas kultūrinio turizmo paslaugų srityje, Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro, kur susikerta visų Alytaus regiono savivaldybių interesai, atvejis, ir Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono ir Neringos savivaldybių bendradarbiavimas viešojo transporto srityje. Kalbamės su visomis interesų veikėjų grupėmis, susijusiomis su šiomis paslaugų sritimi – savivaldybių įmonių atstovais, bendruomenėmis ir gyventojų grupių atstovais, savivaldybių administracijų vadovais ir atstovais, politikais, verslininkais.

Jūsų nuomone, ar savivaldos rinkimų rezultatai po 2019 m. kovo 3 d. duos postūmį naujoms savivaldybių viešųjų paslaugų praktikoms ar iniciatyvoms?

Atrodo, kad dažnai naujos viešųjų paslaugų iniciatyvos yra formuojamos per centrinės valdžios prizmę, ypač tos, kurioms reikia ilgalaikių valstybės investicijų ar išorinių ES lėšų paramos. Tuomet paslaugų partneriai – savivaldybės neturi itin didelių svertų pasirinkti norimą paslaugų teikimo modelį ar kurti tam tikrą bendrą įmonę. Antra, mažėjantis savivaldybių gyventojų skaičius irgi diktuoja savo logiką. Kalbama apie įvairias socialinės priežiūros ar globos paslaugas, kurių konsolidavimo pavyzdžių dar neturime. Be to itin įtemptas savivaldybių biudžetas dažnai neleidžia administratoriams laisvai įgalinti savo vadybines vizijas, nors retų pavyzdžių Lietuvoje tikrai rastume.