Bijote koronaviruso? Džiaukitės, kad negimėte prieš 400 metų

 |  Michaelas Cookas 

Milaną kausto epidemija. Miestas karantinuotas. Vieši susirinkimai atšaukti. Gatvės tuščios. Valstybės pareigūnai bando slopinti augančią isteriją. Sklinda gandai. Ligoninės perpildytos.

Koronavirusas?

Ne – Didysis 1630 m. maras, kurio metu mirė milijonas (1 000 000) žmonių. Iki šiol koronavirusas Italijoje nusinešė 463 gyvybių. Vien tik šie skaičiai turėtų jus apsaugoti nuo nostalgijos seniems geriems laikams. Milano miestiečiams, maro metu dar kentusiems ir sausrą, badą ir Trisdešimties metų karą, koronavirusas atrodytų kaip piknikas vasaros sekmadieninį.

Europa, jau nekalbant apie likusį pasaulį, patyrė daugybę maro protrūkių, tačiau Milano kančios, ko gero, yra žinomos plačiausiai dėl vaizdingo aprašymo klasikiniame italų romane „I Promessi Sposi“ („Sužadėtiniai“). Šis 1827 m. parašytas Alessandro Manzoni‘o kūrinys – be to, kad iki šiol yra naudojamas kankinti italų moksleivius – tapo vėlesnės italų grožinės literatūros etalonu.

Kaip ir dauguma XIX amžiaus romanų, tai yra ilgas, painus pasakojimas, su dešimtimis ryškių personažų ir gausiais autoriaus komentarais. Taip pat tai yra žaviai ironiška meilės istorija, atspindinti giliai krikščionišką požiūrį į gyvenimą. Romano siužetas daugmaž toks: paprasta valstiečių pora Renzo ir Liucija yra susižadėję, bet įvykiai juos išskiria. Po keturių šimtų puslapių jie vėl susitinka maro apimtame Milane ir susituokia.

Tiesa, šiek tiek detalių praleidau […], bet mano dėmesys šiuo atveju – marui.

Manzoni‘s savo ryškų pandemijos vaizdą pagrindė išsamia šaltinių lotynų bei šiuolaikine italų kalba analize. Ir kai kurie jo aprašomi maro aspektai neįtikėtinai primena dabartinius įvykius.

Pikti gyventojai. Kinijoje, Italijoje ir kitur žmonėms kyla klausimas: ar valdžia sako tiesą. Kažkas panašaus nutiko ir XVII amžiaus Milane. Valdžia iš pradžių neigė, kad lavonai, palikti po įsibrovusių vokiečių samdinių antpuolio, buvo pandemijos aukos. Marą to meto pareigūnai iš pradžių vadino tiesiog „ilgalaikiu ir piktybiniu karščiavimu“. Tačiau netrukus tapo nebeįmanoma paneigti faktų: žmonės tiesiog krisdavo gatvėse su tipinėmis juodomis dėmėmis ant kūno.

Panika. XXI amžiuje paniką dėl koronaviruso rodo isterija socialiniuose tinkluose ir tuščios prekybos centrų lentynos. XVII amžiuje, nesuvokiant ligos perdavimo mechanizmo, žmonės puolė kaltinti priešo agentus, neva veikiančius iš Prancūzijos. Buvo sakoma, kad jie eina iš namų į namus tepdami duris maro užkratu. Pasitaikė atvejų, kai nepažįstami atvykėliai buvo tiesiog sudraskomi gatvėse.

Perpildytos ligoninės. Pastarosiomis savaitėmis girdėjome pranešimų apie tai, kad Kinijos ligoninės negalėjo priimti koronaviruso aukų, dėl lovų trūkumo. Natūralu, kad Milane buvo daug blogiau. Ligoninės, kaip jas šiandien suprantame, neegzistavo. Lazaretuose – prieglaudose ​​naudotose ankstesnių epidemijų metu –žaibiškai neliko vietos tūkstančiams pacientų.

Vaizdingas Manzoni‘o lazareto aprašymas tiesiog stingdo kraują. Būtent ten Renzo suranda Liuciją.  Abu jau pasveikę nuo maro, todėl jam atsparūs. Bet aplinkui žmonės, kenčia nuo karštinės, aidi verksmai, dejonės, haliucinacijos. Viename didžiuliame kambaryje išgyvenusios, bet kūdikių netekusios moterys žindo našlaičius. Vidun žengia mirčiai pasmerktų infekuotųjų procesija.  Laukan girgžda nuogų lavonų prikrauti vežimai, judantys link masinių kapų miesto pakraštyje.

Didvyriškumas. Panašiai kaip šiandieniniai gydytojai, negailintys jėgų ir sveikatos kovoje su koronaviruso epidemija, maro metu su gyvenimu atsisveikino ne vienas Milano daktaras ir slaugytojas. Tų laikų medikais dažniausiai būdavo vienuoliai, maitindavę, valydavę ir aptarnaudavę ligonius – tol kol patys užsikrėsdavo ir numirdavo. Toks yra vieno iš pagrindinių romano veikėjų Fra Cristofero likimas. Kaip rodo, Manzoni‘o tyrinėjimai, Milane nuo maro mirė apie 90 procentų kunigų.

Maras, kuris praeina. Kol kas negalime pasakyti kaip baigsis naujojo koronaviruso epidemija. Bet paukščių gripas, SARS ir MERS atėjo ir praėjo. Tas pat nutiko ir Didžiajam marui. Renzo išvykstant iš lazareto ima lyti.

„Vandens upeliai, taip sakant, nunešė, nuplovė užkratą. Jei lazaretas ir negrąžino gyvenimui visų, dar tūnančių jo viduje, nuo tos dienos jis bent jau netraukė naujų užkrėstųjų į savo bedugnę. Savaitės pabaigoje buvo atidarytos parduotuvės, žmonės grįžo į namus, karantinas dingo užmarštyje, ir iš maro liko vos keli jo pėdsakai. “

O Renzo ir Liucija gyveno ilgai ir laimingai.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close