Be humoro – nė iš vietos: juokas pabėgėlių stovyklose pokario Vokietijoje

BNS Spaudos centro informacija

„Ir vis dėlto – juokimės!“ – rašė feljetonistas Pulgis Andriušis 1946 m., lietuviams gyvenant karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. Sunku patikėti, tačiau net skursdami, alkani ir sutrikę išeivijos lietuviai neprarado humoro jausmo, leido satyrinius leidinius, piešė karikatūras. Taigi koks buvo žmonių be vietos, dar vadinamų dipukais (angl. displaced persons), humoras, kokios temos bei problemos vaizduotos karikatūrose ir kas buvo jų kūrėjai?

Vakarų šalyse karikatūrų tyrimai populiarūs, o Lietuvoje į šiuos esą menkaverčius ir „nekilnius“ vaizdus ilgai nekreipta dėmesio. Pirmoji į juos atsigręžė menotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Rasutė Žukienė, kai jai į rankas pateko rašytojo Broniaus Kviklio surinktas gausus ir istorikų beveik netyrinėtas humoristinių žurnalų rinkinys „Tremties humoras“.

Petro Osmolsko karikatūra „Stalino taika dypuko akimis“. XX a. 5 deš. Publikavimo vieta nežinoma.

„Iš prieškarinės Lietuvos atsinešę jau susiformavusią humoro – rašytinio ir pieštinio – tradiciją, Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklose susibūrę rašytojai, dailininkai, teatralai gana sėkmingai bandė juoktis net tada, kai iš tiesų buvo rimtas pagrindas liūdėti, ir taip sušvelninti gana šiurkščią išeivišką realybę, – teigia profesorė. – Vokietijos išvietintų asmenų stovyklų spaudos karikatūros yra vienas šaltinių, galinčių vaizdžiai papasakoti apie lagerių kasdienybę, dipukų požiūrį į save ir į kitus.“

Pirmasis lietuvių išeivių humoristinis leidinys buvo 1945 m. rudenį pasirodžiusios „Špilkos“ – keli spausdinimo mašinėle išspausdinti lapai su humoristiniais tekstais. Iš viso 1945–1948 m. Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose leista daugiau kaip dvidešimt humoristinių leidinių: „Dievo paukštelis“, „Pro plyšį“, „Svirplys“, „Valio“, „Prošvaistė“, „Menkės balsas“, „Vapsva“, „Piela“ ir kt.

„1946–1948 m. beveik kiekvienoje lietuvių karo pabėgėlių stovykloje Vakarų Vokietijoje buvo leidžiamas humoristinis leidinys, daugiausia (net trylika) leista 1946 m. Nuo 1947 m., Vakarų pasauliui atvėrus vartus ir lietuviams pradėjus emigruoti iš Vokietijos, leidinių mažėjo, o po kelerių metų bet kokia dipukų kultūrinė veikla nuslopo, – pasakoja prof. R. Žukienė. – Daugelis leidinių buvo leidžiami vienus ar dvejus metus, vėliau keitėsi pavadinimai arba iš viso jų nelikdavo.“

Išvietintųjų humoristiniai leidiniai buvo itin skirtingi. Vienus sudarė vos keli pavieniai puslapiai be iliustracijų ar su keliais mėgėjiškais, pieštukais pieštais piešiniais, kiti spausdinti spaustuvėse, su profesionaliomis iliustracijomis.

Mokslininkės teigimu, solidžiausias išeivių žurnalas buvo „Dievo paukštelis“, leistas 1946–1949 m. 1955 m. jis atgimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau čia išleistas vos vienas jo numeris. „Dievo paukštelio“ sumanytojas – leidėjas Juozo Sodaitis, redaktoriai – rašytojas ir dailininkas Pulgis Andriušis, humoristas Albinas Valentinas, taip pat bendradarbiavo žurnalistas Algirdas Gustaitis, Kauno meno mokyklos auklėtinis Povilas Osmolskis, kuris buvo aktyviausias karikatūrų piešėjas Vokietijoje.

Žurnalas „Dievo paukštelis.“ Viršelis. 1947 Nr. 5.

Kitas aukštos kokybės išeivių leidinys – „Dypukas“, kuriame estetika, profesionalumu išsiskiria Mykolo Paškevičiaus piešiniai. Šis baltarusių kilmės dailininkas per karą pabėgo į Lietuvą, vėliau kartu su lietuviais apsigyveno perkeltųjų asmenų stovyklose ir pasiekė Ameriką. Žurnalui taip pat piešė žinomas dailininkas Vytautas Kasiulis, tačiau jo pasirašytų karikatūrų palyginti nedaug, Borisas Borjeras, Ona Dokalskaitė-Paškevičienė ir kiti dailininkai, kurių neįmanoma nustatyti, nes jų kūriniai nepasirašyti.

Mokslininkės teigimu, pirmuosiuose išeivių humoristiniuose leidiniuose, lyginant su vėlesniais, buvo mažiau piešinių, bet daugiau kandžių tekstų, eilėraščių apie sunkų išeivių gyvenimą, buitį. Pavyzdžiui, „Dievo paukštelyje“ rašoma: „Sveiki sulaukę Pirmo balandžio, be arielkėlės ir be skilandžio“, „Pašvaistėje“ – „Sveiki sulaukę naujų spekuliantų.“

„1945–1946 m. dažniausia humoristinių piešinių tema buvo vargana pabėgėlio buitis, maisto ir drabužių trūkumas, 1946–1947 m. – emigracijos problemos, vadinamieji „skreningai“, kai asmenys buvo tikrinami, ar juos galima įsileisti į Vakarų pasaulį, taip pat įsivaizduojami kitų šalių, dažniausiai Amerikos, vaizdai“, – komentuoja prof. R. Žukienė.

Petro Osmolsko karikatūra. „Dypuko tipažas. Įtariamasis“. Publikuota žurnale „Dypukas“ 1946 Nr. 1.

Jos teigimu, namus praradusiems pabėgėliams buvo itin svarbus išlikimas, trūko būtiniausių daiktų, maisto. Situaciją šiek tiek lengvino amerikiečių šalpa: labdaros paketėliai ir amerikietiški konservai buvo mėgstamas karikatūristų objektas. Dažnai pagarbiai minimos, vaizduojamos tarptautinės šalpos organizacijos, ypač UNRA, kuri pristatoma kaip geradarė, saulutė, močiutė ir t.t.

Išeivijos leidiniuose buvo ir draudžiamų temų. „Visi žurnalai turėjo atlaikyti sąjungininkų cenzūrą. Buvo negalimos tokios temos kaip sąjungininkų laimėtojų elgesys, sovie­tų vykdoma repatriacinė agitacija grįžti, 1948 m. valiutos reforma, spekuliacijos juo­dojoje rinkoje, daiktų mainai, – pasakoja tyrėja. – Taip pat ma­žai piešinių kultūros ir dorovės temomis. Nebevaizduotos ir prieškariu satyros leidiniuose populiarios žmonių bendravimo ydos, moterų ir vyrų santykiai, flirtas.“

Anot mokslininkės, daugiausia buvo gvildenamos socialinės temos – buitis, šalpa, darbas, emigracija, bet karikatūros beveik visada turėjo politinį atspalvį. Lietuvių politinės ka­rikatūros išsiskiria ryškiu atvirumu ir angažuotumu. Humoristiniuose piešiniuose visas dailininkų satyros karštis nukreiptas į du pagrindinius Antrojo pasaulinio karo kaltininkus – Staliną ir Hitlerį.

Prof. R. Žukienė užfiksavo, kaip keitėsi ir paties dypuko paveikslas. Iš pradžių dypukas vaizduojamas nuskurdęs, bet linksmas vaikinas, vėliau – bėgantis nuo Stalino, išsigandęs ir sutrikęs žmogus, Vokietijoje įtarinėjamas nusikaltimais, arba taikus geruolis, panašus į angelą. Persikėlęs į Ameriką lietuvis jau vaizduojamas kaip prasigyvenęs agresyvokas tipas, ginantis savo namus ir savo teises.

Petro Osmolsko karikatūra „Dypuko tipažas. Taikus geruolis“. Žurnalas „Dypukas“ 1946 Nr. 1.

Menotyrininkė įsitikinusi, kad karikatūros iki šiol atlieka svarbų vaidmenį visuomenės politiniame ir socialiniame gyvenime. Šiuolaikinius menotyrininkus taip pat vis labiau domina ne tik aukštos meninės vertės kūriniai, bet ir nenudailinti, iš pažiūros kuklūs, paskubomis piešti darbai – kasdienybės istorijos liudininkai.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close