Baltarusių vėliavų jūra Vilniuje: Konstantino Kalinausko fenomenas

Polskieradio24.pl

Šiandien Vilniuje įvyko iškilmingos 1863 m. sukilimo dalyvių laidotuvės, kuriose dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, taip pat daugelis aukšto rango svečių iš užsienio. Į sukilėlių perlaidojimo ceremoniją susirinko ir būriai baltarusių jaunuolių, nešinų oficialiosios Minsko valdžios netoleruojamomis baltai raudonai baltomis vėliavomis.  Kad suprasti kuo baltarusiams svarbus šis įvykis, užtenka bent trumpai susipažinti su šiandien Rasų kapinėse amžinojo poilsio atgulusiu vienu iš sukilimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vadų – Konstantino Kalinausko (Канстанці́н Каліно́ўскі, balt.; Konstanty Kalinowski, lenk.) gyvenimo istorija.

1863 m. sukilimo dalyvių perlaidojimo ceremonijos akimirka Vilniaus Katedros aikštėje. (Foto: Franak Viačorka)

Mužiko tiesa

Konstantinas gimė 1838 m. vasario 2 d. šiuo metu Lenkijoje esančiame Mostowlanų kaime, smulkiosios šlėktos šeimoje. Pakrikštytas jis buvo Vincento Konstantino vardu, tačiau į istoriją įėjo būtent jo antrasis vardas.

Baigęs teisės studijas Maskvoje ir Sankt Peterburge, Konstantinas grįžo į gimtuosius kraštus ir apsigyveno Gardine. Ten jis įkūrė pogrindinę organizaciją, leidusią laikraštį „Mužiko tiesa“ (Мужыцкая праўда, balt.; Chłopska Prawda, lenk.), siekusį šviesti kaimo gyventojus socialiniais kalusimais. Žurnalas buvo leidžiamas baltarusių kalba, bet lotyniška abėcėle.

Iš Kalinausko organizacijos ilgainiui išaugo Lietuvos provincijos komitetas, pradėjęs ruoštis sukilimui Baltarusijoje ir Lietuvoje. Būsimieji sukilėliai senosios LDK teritorijoje nebuvo informuoti apie detalius savo kolegų planus Lenkijoje; todėl žinia apie 1863 m. sausio 22 d. Varšuvoje prasidėjusį sukilimą juos užklupo netikėtai.  Keletą dienų Kalinauskas su bendražygiais net svarstė ar apskritai prisijungti prie sukilimo, nes žinojo, kad didelio masto kovoms jie dar nepasirengę. Tai, kad K. Kalinauskas buvo stipri asmenybė, linkusi nepriklausomai priimti sprendimus liudija jo sukilimo pradžioje mestelėta replika „negalima kvailoms Varšuvos galvoms patikėti Lietuvos likimo“.

Sukilimo Lietuvoje vadas

Lietuviams galiausiai nusprendus stoti į kovą, Konstantinas tapo vienu dinamiškiausių ir labiausiai žinomų sukilimo vadų. Iš pradžių jis užėmė Gardino provincijos nacionalinės vyriausybės komisaro pareigas.

Priklausydamas radikalesnei „raudonųjų“ sukilėlių grupuotei, jis siekė į sukilimą įtraukti kuo daugiau visuomenės. Dėka Konstantino agitacijos, Baltarusijoje veikusi sukilėlių kariuomenė buvo gausiausia valstiečiais tarp visų sukilėlių pajėgų. Už savo veiklą jis netrukus buvo paaukštintas įgaliotuoju Lietuvos komisaru, t.y., sukilimo vadu visoje buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Konstantinas Kalinauskas (fragmentas). 1863 m. nuotrauka.

Laiškai iš požemio

1864 m. Konstantinas Kalinauskas, išduotas į jo padalinį infiltruoto išdaviko, pateko į carinės valdžios rankas. Jis buvo nuteistas mirties bausme – sušaudyti, bet vėliau egzekucijos būdas buvo pakeistas labiau kankinančiu ir žeminančiu pakorimu. Verdiktas įvykdytas 1864 m. kovo 22 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje.

Laukdamas savo egzekucijos, Kalinauskas baltarusiškai parašė „Laiškus iš požemio“ (Лісты з-пад шыбеніцы, balt.; Listy spod szubienicy, lenk.), kuriuose išdėstė savo politinį testamentą. Šiuo metu tai vienas iš svarbiausių veikalų, suteikiančių įkvėpimo Baltarusijos opozicijai. Kalinausko laiškų tekstas, pavyzdžiui, panaudotas opozicijos organizuotame 2013 m. nacionaliniame baltarusių kalbos diktante.

Baltarusių opozicijos veikėjas Zianonas Pazniakas skaito „Laiškus iš pogrindžio“ Nacionalinio diktanto metu 2013 m.

Nepriklausomi Baltarusijos visuomenininkai bei opozicija Vincentą Konstantiną Kalinauską laiko nacionaliniu didvyriu, kovojusiu už nepriklausomybę ir baltarusių kalbą, bei pasipriešinimo Rusijai simboliu. Savo ruožtu prezidento Aleksandro Lukašenkos valdžia dažnai stengiasi ignoruoti K. Kalinausko paveldą ar net bando jį kaltinti neva polonizavus baltarusių valstiečius.
•••
Plačiau apie Konstantino Kalinausko, Zigmanto Sierakausko, Antano Mackevičiaus ir kitų 1983 m. sukilimo vadų likimus „Marijos Radijo“ laidoje pasakoja istorikas Simonas Jazavita.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close