Ateistų bendruomenei – sunkių pasirinkimų metas

 |  Denyse O'Leary 

Pastaraisiais metais ateistų judėjimas Šiaurės Amerikoje, panašu, ėmė gesti iš vidaus. Pavyzdžiui, gegužės mėnesį buvusi musulmonė ateistė Eiynah iš Toronto, Kanados, savo bloge Nice Mangoes pasmerkė judėjimui dabar jau būdingą „aklą lojalumą, dogmatizmą, tribalizmą, homofobiją, seksizmą, seksualinį priekabiavimą, įžeidinėjimus ir nepakantumą translyčiams asmenims“. Darvinizmo idėjoms prijaučiantis ateistas P. Z. Myersas atsiliepė į šiuos žodžius taip pat apraudodamas netvarką:

Jau prieš aštuonerius metus pastebėjau „neraminantį posūkį“, kai vis daugiau ateistų ėmė diskutuoti dviem pagrindinėmis temomis – apie šlovingus lyderius, esančius, neva, neginčijamomis proto ir logikos versmėmis, ir apie ateizmo apibrėžimą, atitolinusį juos visus nuo bet kokios socialinės atsakomybės ar etinių įsipareigojimų. Kitas didelis skirtumas yra tai, jog aš, priešingai nei Eiynah, nedrįsau garsiai prabilti motyvuodamas, jog #Nevisiateistai tokie, jog įveiksime regresyvias socialines tendencijas, jeigu tik pasistengsime. Klydau. Ir dėl to labai liūdna.

Tikrai. Neseniai Buzzfeed pranešė apie žymiam astrofizikui Larryʼui Kraussui, dažnai pasisakančiam su savo bendražygiu Richardu Dawkinsu, pateiktus įtarimus dėl seksualinio priekabiavimo; šie įtarimai ne tik aptemdė šviesią Krausso karjeros ateitį, bet ir plačiajai visuomenei atskleidė jų problemas. (Pastaba: čia galite pamatyti Krausso atsaką, savigyną ir apgailestavimą dėl to, kad pakenkė ateistams.)

Ateistai susiduria su vienu rimtu sunkumu […] – kaip galėtume išmatuoti gėrį ir blogį pasaulyje, kurį valdo akla gamta? Ateistų atstovai absoliučiai įsitikinę, kad teisingos nuostatos ir teisinga politika padarys žmones dorybingus. Bet galiausiai jie susivokia, kad jie patys – atitinkamų nuostatų ar politikos skleidėjai – nėra dorybingi. Ir jie nežino, ką daryti, jiems telieka vienas kitą smerkti, beje, nors kartą jie negali kaltinti bažnyčios. […]

Ateistų judėjimą šiuo metu persekioja dar viena intelektinė problema. Eiynah baiminasi, kad judėjimas „dešinėja“:

Ir tikrai niekas nesitikėjo, kad išaugęs internetinis judėjimas… bus šališkas, tvirtai nusistatęs prieš kairiuosius, progresyviuosius, prieš feminizmą; daugybė [sic] gerai žinomų lyderių dažnai palaiko dešiniųjų idėjas ar pačius dešiniuosius.

Ji nerimauja, kad kai kuriuos žymius ateistus patraukia vadinamasis tamsusis intelektualų tinklas, „eretikų aljansas“, „nukreipiantis mintis nuo esminių dalykų“ (New York Times). Tam tamsiam tinklui priklauso tokios asmenybės kaip Jordanas B. Petersonas, Stevenas Pinkeris ir Bretas Weinsteinas; jie visi nori aptarti mokslinių tyrimų rezultatus ir šiandienines aktualijas nepaisydami jokio politinio korektiškumo. Naujasis ateistas Samas Harrisas, irgi priklausantis tamsiajam tinklui, visai neseniai progresyviųjų buvo apkaltintas „pseudomokslinėmis rasistinėmis spekuliacijomis“. Kodėl? Pagaliau perskaitęs kontroversišką sociologo Charleso Murrayʼaus knygą apie IQ The Bell Curve (1994) Harrisas nemano, jog knyga – tai paprastos „rasistinės sapalionės“; jo manymu, ten pateikta faktų, į kuriuos turi atsakyti tokie mokslininkai kaip jis pats. Jį užsipuolusieji nori, kad knyga būtų uždrausta skaityti.

Štai čia ateistams tenka nelengvas pasirinkimas – kad liktų sąžiningi tiesos ieškotojai, jie turėtų skirtis su progresyviųjų judėjimu. Pavyzdžiui, ateistai tiki, jog pasakymas, kad Dievo nėra, yra tiesa. Solidūs progresyvieji mano, kad visos „tiesos“ yra dariniai, sukurti siekiant valdžios. Nesvarbu, ar progresyvieji teigia esantys ateistai, ar ne, jie yra nihilistai. Jų teigimu, tebūnie Dievas, kol jis nepastoja kelio jų pastangoms, nurodinėti kitiems kaip elgtis ar kalbėti. Postmodernus progresyvusis yra ne tik teistų, bet ir ateistų mirtinas priešas. Jis yra miręs intelektualiam gyvenimui, ir viskas.

Šiais metais Kanadoje surengtame Humanitarinių ir socialinių mokslų kongrese skaitytame pranešime įdomiai žvelgiama į ateistų judėjimo ateitį. Lyginamosios religijos tyrinėtojas Chrisas Milleris išskyrė geriausiai visiems žinomą ateistų bruožą – tyčiojimąsi iš kitų įsitikinimų. Josephas Breanas National Post rašo:

Naujieji ateistai niekada nebuvo itin mieli; arba jie tokie, kaip Richardas Dawkinsas, agresyvūs materialistai, apnikti kone religinio įsitikinimo, kad mokslas gali įminti bet kokią apmąstymų vertą paslaptį, arba jie kaip Christopheris Hitchensas – pasipūtę auksaburniai, gudriai žarstantys nugludintas frazes apie tikinčiuosius, nors kitu atveju tos frazės nuskambėtų kaip neapykantos kurstymas. […]

Buvo metas, kai atrodė savaime suprantama, jog ateistai turi teisę štai taip elgtis su teistais. Bet nūdien tradicinė religija visuomenės gyvenime turi daug mažiau galios nei anksčiau. Taigi kyla klausimas, […] jeigu pasaulis pavargs nuo jų pamokslų ir pretenzijų posttiesos amžiuje, kuomet visi nori nieko neįžeisti, ar nenutiks taip, kad jie sulauks dar mažiau atsivertėlių, nei jų sulaukia astrologija? Matysime, kaip viskas klostysis po dešimtmečio ir vėliau.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close