Ar Vatikanas „pardavė“ Kinijos katalikus?

 | Massimo Introvigne 

Vatikanas sudarė „laikiną susitarimą“ su Kinijos Liaudies Respublika, kad išspręstų dešimtmečius trunkantį konfliktą dėl katalikų vyskupų skyrimo. Šį diplomatinį pasiekimą aršiai sukritikavo tiek popiežiaus Pranciškaus, tiek pačios Kinijos vyriausybės kritikai.

Trumpas įvadas: MercatorNet paėmė interviu iš Massimo Introvigne, religijos sociologijos eksperto ir pagrindinio „Bitter Winter“, internetinio laikraščio apie tikėjimo laisvę ir žmogaus teises Kinijoje, redaktoriaus.

MercatorNet: Ar Vatikanas „pardavė“ vyskupus, kunigus ir paliko pogrindžio Bažnyčios kunigus bei tikinčiuosius ant ledo? „The Wall Street Journal“ laikraštis, kaip ir daugelis kitų, teigia, kad Vatikaną kinai apgavo, kaip praeityje yra apgavę daugelį užsienio firmų.

Massimo Introvigne: Situacija yra ganėtinai sudėtinga. Egzistuoja Vatikano tradicija sudaryti kompromisinius sandėrius su politiniais rėžimais, kurie teigia turį galią skirti katalikų vyskupus.

Kinijos, kurioje nuo 1957-ųjų egzistuoja dvi paralelios katalikų Bažnyčios, viena „patriotinė“, kurios vyskupus skiria Kinijos komunistų partija (KKP) ir kita „pogrindžio“, kurios vyskupus skiria Vatikanas, situacija visada buvo problemiška.

Iš tiesų, pastaraisiais dešimtmečiais Vatikanas neigė, kad Kinijoje egzistuoja dvi Bažnyčios (nors žvelgiant sociologiniu išorinio stebėtojo žvilgsniu, jos tikrai egzistuoja) ir vystė vienos Kinijos katalikų Bažnyčios su skirtingomis atšakomis retoriką. Kai tik atsirado galimybė, jie iškart pradėjo derėtis, netgi žymiai anksčiau, nei popiežius Pranciškus pradėjo eiti pareigas.

Tas pats atsitiko ir po Prancūzijos revoliucijos, kai tam tikrame etape egzistavo dvi paralelios Bažnyčios: viena „konstitucinė“ ir kita pogrindinė, išlikusi ištikima Romos idealams. Vis dėlto Vatikanas džiaugėsi, kad pavyko su Napoleonu pasirašyti konkordatą, sujungusį dvi Bažnyčias.

Kai kurie iš prisiekusių  pogrindinės Bažnyčios narių kaltino Šventąjį Sostą parsidavus Napoleonui ir įkūrė  Petite Église (pranc. Mažoji bažnyčia) sektą, kuri iki šiol turi narių. Kinijai iškilo tokia pati rizika. Istorija moko, kad Vatikano sprendimas nebuvo beprecendentinis. Vatikanas visada teikė pirmenybę susitarimams su totalitariniais režimais, kad juose galėtų daryti poveikį vyskupų skyrimui , užuot leidęs kurtis ir vystytis pogrindinėms Bažnyčioms.

Massimo Introvigne (asmeninio archyvo nuotrauka)

MercatorNet: Kodėl susitarimo detalės vis dar neviešinamos?

Introvigne: Tikiu, kad slaptumo labiau pageidauja KKP nei Vatikanas. KKP viduje buvo keletas šio susitarimo priešininkų, keletas iš jų buvo ir Patriotinės bažnyčios nariai. Jie mėgavosi prabangiu gyvenimu, kai kurie net laisvalaikį leido moterų draugijoje, ar net susilaukė vaikų, ir jie tikrai nepageidauja būti atskaitingais Vatikanui, kuris į šiuos dalykus žiūri žymiai griežčiau nei KKP.

Žinoma, slaptumas užtikrina, kad mes nesužinosime, kaip bus skiriami naujieji vyskupai. Yra vietnamietiškas modelis, kurį sukūrė monsinjoras Parolinas (jis tada dar nebuvo kardinolas) Vietname 1996-aisias ir peržiūrėjo 2010-aisiais. Vietname Šventasis Sostas pateikia tris kandidatūras ir vyriausybė išsirenka vieną iš jų. Sklinda gandai, kad Kinijoje bus atvirkščiai. KKP pateiks tris kandidatus, kuriuos tariamai išrinko kunigai, vienuolės ir pasauliečių atstovai, o Vatikanas pasirinks vieną.

Kiti teigia, kad KKP pateiks tik vieną kandidatą ir popiežius galės jį vetuoti: tokiu atveju, KKP pateiks antrąjį ir t.t.

MercatorNet: Šiek tiek glumina, kad susitarimas, vis dėlto, buvo pasirašytas, kai atrodo, kad Kinija, jei tik galėtų, visiškai pažabotų tikėjimo laisvę. Elgesys su musulmonais uigūrais kelia ne itin geras emocijas dėl prezidento Ši dosnumo. Ar kinai nuoširdžiai nori pagerinti santykius?

Introvigne: Žinoma, ne, bet būtent dėl to Vatikanas pasirašė susitarimą. Pasitelkiant naująjį įstatymą dėl tikėjimo, kuris įsiteisėjo šiu metų vasario 1 d., pilkoji zona tarp vyriausybės patvirtintų religinių judėjimų ir uždraustųjų bei persekiojamų xie jiao („eretiniai judėjimai“), tokių kaip Falun Gongo ar Visagalio Dievo bažnyčia, išnyks. Lieka rinktis: arba esate vyriaubybės patvirtintas religinis judėjimas arba esate xie jiao.

Kartu su kitomis protestantų Bažnyčiomis katalikų pogrindžio Bažnyčia priklausė šiai pilkajai zonai. Kai kurios protestantų Bažnyčios pasirašė dokumentą, kuriuo prisiekė priešintis, bet jie neturi tokio stipraus užnugario kaip Vatikanas, kuris gali derėtis su Kinija kaip valstybė, o ne tik kaip religinė organizacija.

Supratę, kad pilkoji zona nyksta, Vatikanas suskubo pasirašyti susitarimą. Vėlgi, egzistuoja mitas, kad katalikų Bažnyčia noriai leidžiasi persekiojama, nes kankiniai „pagimdo“ naujus krikščionis. Jei kažką persekioja, kankiniai išties kažkada bus paskelbti šventaisiais. Tačiau Vatikano diplomatų užduotis yra, jei tik įmanoma, užkirsti kelią naujiems persekiojimams.

MercatorNet: Ar šis susitarimas dėl suartėjimo parengtas kardinolo Parolino ir popiežiaus Pranciškaus? Ar jis veikiau tęsia Jono Pauiaus II ir Benedikto XVI diplomatijos politiką?

Introvigne: Iš tiesų, dar popiežiaujant Benediktui XVI – o pavienių precedentų būta ir anksčiau –Vatikanas ir Kinija susitardavo pripažinti tuos pačius asmenis vyskupais daugumoje diecezijų. Egzistavo dvi Bažnyčios: patriotinė ir pogrindinė, nors vyskupas buvo vienas. Dabar, panašu, toks sprendimas bus taikomas visoms vyskupijoms. Šio sprendimo tikslas aiškus – suvienyti abiejų Bažnyčių bendruomenes, ne tik teisiškai, bet ir sociologiškai. Tačiau tam reikės papildomų veiksmų.

MercatorNet: Koks Vatikano diplomatų tikrasis tikslas? Ar jie mano, kad kinai jau pribrendo evangelizacijai?

Introvigne: Manau, kad Vatikanas galvoja apie Lenkijos ir Lietuvos praeities precendentus, kai jie kovojo, bet tuo pačiu metu ėjo į derybas. Veikdama šiose šalyse, Bažnyčia palaipsniui prisidėjo prie komunistinio režimo žlugimo. Ex post facto galima sakyti, kad sprendimas nesislėpti pogrindyje bet eiti į derybas ir veikti atvirai pasiteisino. Akivaizdu, kad niekas to atvirai nepasakytų apie Kiniją, bet daugelis prisimintų minėtus precendentus. Laikas parodys, ar šis sprendimas išmintingas, žvelgiantis į ateities perspektyvą, ar veikiau pavojinga saviapgaulė.

MercatorNet: Jūsų žurnale, „Bitter Winter“, pateikėte išsamų Kinijos vyriausybės vykdytų religinių judėjimų ribojimo veiksmų faktinį aprašymą. Jei katalikams ir kitiems krikščionims pavyks prisivilioti naujus atsivertėlius, argi smarkiai nepadidės žiauraus susidorojimo rizika?

Introvigne: Taip, Kinija palaiko rimbo ir saldainio taktiką. Vatikanas stengėsi oficialiai įteisinti saldainio dalį, bet iš jų pusės būtų labai naivu, jei jie pamirštų, kad egzistuoja dar ir rimbas.

Man labiausiai kelia nerimą, ar katalikams ir toliau stipriais autoritetais išliks Vatikano II susirinkimo ir paties popiežiaus Pranciškaus mintis, kad tikėjimo laisvė yra nedaloma ir nepriklauso nuo teologijos, ir ar katalikų Bažnyčia nepradės siekti religijos laisvės vien tik sau, užuot laikiusi ją visų žmonių prigimtine teise.

Ar kinų katalikai, Vatikano biurokratai ir Vatikano žiniasklaida išliks ištikimi principui ir užstos visas persekiojamas religines mažumas Kinijoje? Yra negerų ženklų, kai tam tikri katalikų žiniasklaidos sluoksniai jungiasi prie KKP, demonizuodami xie jiao kaip „blogio kultus“, kurie tariami nusikalsta ir nėra iš tikrųjų religiniai, arba teigia, kad dauguma uigūrų yra teroristai, ar kad bažnyčias Kinijoje finansuoja CŽV.

Akivaizdu, kad tai kvailos netikros naujienos, bet tikiu, kad tai – tik pavienių žurnalistų klaidos. Būtų labai liūdna, jei paaiškėtų, kad paslėpta susitarimo kaina – katalikų Bažnyčios nerašyta priesaika remti KKP politiką persekioti kitas religines mažumas, esančias Kinijoje.

MercatorNet: Nors dvi Bažnyčios turės tuos pačius vyskupus, bet ar kunigai ir pasauliečiai bendradarbiaus tarpusavyje?

Introvigne: Galiausiai, taip, jei Vatikanas taip lieps. Bet vis dėlto, tai ilgas ir skausmingas procesas ir kai kurie konservatyvių požiūrių tikintieji gali įsteigti Napoleono eroje buvusios Petite Église Kinijos ekvivalentą.

Ar derybos jau baigėsi? Ar dar yra pakankamai laisvų galų?

Introvigne: Visi sutinka, kad viskas tik prasidėjo.

Massimo Introvigne yra įžymus religijos sociologas ir Naujųjų religijų tyrimų centro (angl. CESNUR), įsikūrusio Turine, Italijoje, direktorius. Jis taip pat yra Bitter Winter, internetinio žurnalo apie tikėjimo laisvę ir žmogaus teises Kinijoje, pagrindinis redaktorius.