Ar turime teisę taisyti?

 | Karlas D. Stephanas

Ar žinojote, kad „Apple“ išsiaiškina, jeigu sudaužę iPhoneʼo ekraną nešate telefoną taisyti kam nors, kas nepriklauso oficialiam „Apple“ taisyklų tinklui ir ekranus keičia neoriginaliu stiklu? Beje, jie ne tik išsiaiškina – išsiaiškinę jie gali tyčia sugadinti jūsų telefoną.

Būtent taip ir nutiko Antonioʼui Olmosui, žinių fotografui, rengusiam medžiagą apie pabėgėlių krizę Balkanuose, kai jis sudaužė iPhoneʼo ekraną ir Makedonijoje nerado oficialios „Apple“ taisyklos. Jis rado vietelę, kur jam pataisė telefoną pakeitę ekraną kitokiu, neoriginaliu, ir telefonas puikiai veikė tol, kol po kelių mėnesių neprireikė atšviežinti programinės įrangos.

O tada… opa, „Apple“ jo telefoną išjungė. Olmosui pasiteiravus, buvo atsakyta, kad „Apple“ taip pasielgė „saugumo sumetimais“, jeigu kokios nors neoriginalios telefono detalės  pasirodytų esančios netinkamos naudoti. Tačiau tikroji bėda – ne detalės; telefonas veikė puikiai tol, kol „Apple“ jo nesugadino, ir toks veiksmas įtartinai primena bausmę.

Olmosas turėjo pakankamai pažįstamų žiniasklaidos atstovų, kad sukeltų viešą skandalą, ir galiausiai „Apple“ pasidavė ir nebeišjunginėjo ne „Apple“ taisyklose tvarkytų telefonų su neoriginaliomis detalėmis. Tačiau tyrimą pradėjęs ir akmens ant akmens nepalikęs Olmosas atskleidė tik vieną iš daugelio būdų, kurių griebiasi gamintojai, stengdamiesi neleisti savo produkcijos taisyti kam nors kitam, kas nepriklauso ribotam jų taisyklų tinklui.

Specializuoto technikos žurnalo IEEE Spectrum tinklalapyje paskelbtame straipsnyje du judėjimo už „teisę taisyti“ lyderiai Kyleʼis Wiensas ir Gay Gordon-Byrne aiškina, jog taip nutinka ne tik su elektronikos prekėmis, bet ir su tokia stambia įranga ar technika kaip traktoriai. Pavyzdžiui, kompanija „John Deere“, žemės ūkio įrangos gamintoja, laikėsi nuostatos, jog ūkininkui pardavusi traktorių kompanija iš tikrųjų to traktoriaus neišleidžia iš rankų, o tik garantuoja „menamą leidimą“ tuo traktoriumi naudotis. „John Deere“ pasiliko teisę traktorių remontuoti ar nurodyti, kas jį remontuos (savaime suprantama, ne pats ūkininkas).

Ūkininkai su tokia nuostata nesutiko; jie pasiskundė, ir Jungtinių Valstijų autorinių teisių tarnyba pripažino, kad „John Deere“ neteisi; traktorių įsigijęs ūkininkas su juo gali daryti ką tinkamas – gali pats jį taisyti, gali tuo traktoriumi įvažiuoti į ežerą…

Čia pateikti tik du ryškiausi pavyzdžiai, kaip gamintojai stengiasi neleisti vartotojams patiems taisyti savo daiktų ar apsilankyti taisyklose, kurios naudoja neoriginalias detales. Visi, kada nors lankęsi konkrečioms firmoms nepriklausančiose autodirbtuvėse […] žino, jog nepriklausomų dirbtuvių paslaugos dažnai pigesnės nei „firminių“, o darbas atliekamas taip pat gerai, kaip ir firmų dirbtuvėse. Be to, daugelis jau panaudotų detalių prilygsta originalių gamyklinių detalių kokybei. Tai kodėl gamintojai taip pyksta, kai imatės taisyti jų gamintus sugedusius ar sulūžusius daiktus?

Na, akivaizdu, jog tol, kol kompanija jums parduoda vieną iš savo gaminių, ji varžosi tik pati su savimi. Jeigu gaminys sugenda, iš esmės jums lieka du pasirinkimai – arba taisyti, arba įsigyti naują. Gamintojai, suprantama, nori parduoti naują gaminį, ir jeigu jums bus sunku ar net neįmanoma daikto pataisyti, imsite svarstyti, jog verta mąstyti apie naują pirkinį.

Šitai paranku gamintojui, bet, kita vertus, prisidedama prie milijonų tonų elektroninių atliekų, kurių kasmet tokiais kiekiais užkasama visame pasaulyje. Kaip pasakė ekonomistas Johnas C. Médailleʼas, „pasaulis save išsilaiko tik tokiu atveju, kai nuolat perkame tai, ko mums nereikia arba ką jau turime; tikrasis mūsų „gerovės“ matas – šiukšlių krūvų dydis.“ Tai ką reikėtų daryti?

Wienso ir Gordon-Byrne siūlomas atsakymas – siekti valstybės lygiu uždrausti gamintojams monopolizuoti prekių taisyklas ir neleisti jų taisyti kitur. Toks draudimas gal ir suveiktų, bet problema nebūtų išspręsta iki galo.

Tai, kas konkrečioje kultūroje laikoma vertybėmis, daug ką pasako apie pačią kultūrą. Daugiatautės korporacijos visame pasaulyje išvystė vartotojų kultūrą, vertinančią daiktus, kuriuos korporacijos gali parduoti pelningai. Kadangi nėra stiprios kontrajėgos, tokios kaip papročiai, religija ar politika, vartotojiška kultūra vis labiau ima dominuoti net ne milijonų, bet kone milijardų žmonių gyvenime.

2016-aisiais beveik du trečdaliai pasaulio gyventojų turėjo mobiliuosius telefonus. Maždaug toks pats procentas žmonių 2013-aisiais neturėjo vidaus sanitarinės įrangos (kitaip tariant, tualetų su nuleidžiamu vandeniu). Nesupraskite manęs klaidingai; taip, galimybė turėti išmanųjį telefoną ar bet kokį kitokį telefoną yra didžiulis šuolis pirmyn visokiausio civilizacijos gėrio link – galima išsikviesti greitąją pagalbą, galima dalyvauti rinkos ekonomikoje ir taip toliau.

Kartais mobilieji telefonai gali išgelbėti gyvybę. Bet gyvybę gali išgelbėti ir tualetai su nuleidžiamu vandeniu. Tačiau „Apple“ pasirinko išmaniųjų telefonų, o ne vandeniu nuskalaujamų tualetų verslą, ir priežastys, kodėl pasirinko būtent taip, labai aiškios.

[…] Net jeigu prekių eksploatavimo žinynai, valstybės nurodymu, būtų dykai skelbiami internete ir kiekviename mieste ir miestelyje būtų galima rasti gerą nepriklausomą taisyklą, daugelis iš mūsų vis tiek norėtų, kad telefonas greičiau sugestų, nes tada atsirastų pretekstas įsigyti naują.

Tiesą sakant, tai jau moralės klausimas, ir tam, kad jį kaip reikiant išsemtume, vien šio straipsnio nepakaks. Viso šio klausimo esmė (kaip pabrėžia Médailleʼas) yra tai, kad „mūsų laimė priklauso ne nuo asmenų, bet nuo daiktų, beje, net ne nuo daiktų, o nuo vis naujesnių daiktų.“

Toks požiūris, grubiai tariant, yra melas. Bet jis slepiasi visose reklamose ir rinkodaros triukuose, nuo kurių nuolat esame priklausomi. Kol nepripažinsime, kad tai melas, kol nepakeisime gyvenimo būdo ir nepradėsime naudoti savo išteklių taip, kad įrodytume tą melą perpratę, iš mūsų teises ginančių įstatymų nebus jokios naudos, ir nenutrūkstamas elektronikos srautas iš parduotuvių vartotojui, o iš vartotojo – į sąvartyną kasmet tik didės.

Dr. Karlas D. Stephanas yra elektros inžinerijos profesorius Teksaso valstijos universitete (Texas State University in San Marcos, angl.) bei publicistinės knygos „Etiška ir ne visai: inžinerija spaudos puslapiuose“ autorius.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close