Ar tikintieji paveldės Žemę?

 |  Eric P Kaufmann 

Profesorius Ericas Kaufmanas

Naują knyga gali paaiškinti, kodėl tokie žymūs ateistai kaip Richardas Dawkinsas ir Christopheris Hitchensas taip rėksmingai vykdo kampaniją prieš religiją; kalba sukasi ne apie tai, kaip į religijos karstą įkalti paskutinius vinukus, bet apie desperatiškas pastangas apsisaugoti nuo neišvengiamo religinio tikėjimo atgimimo ir jo politinių padarinių. Savo knygoje „Ar religingieji paveldės Žemę? Demografija ir politika dvidešimt pirmame amžiuje“ politologas, sociologas Ericas Kaufmannas prognozuoja, kad apytiksliai amžiaus vidury sekuliarizmas ims nykti, ir klausia, ką visa tai reikš visuomenėms. Čia pateikiami jo atsakymai į MercatorNet klausimus apie naująją knygą.

MercatorNet: Vakaruose religingi žmonės pripratę – gal, tiksliau, susitaikę – su mintimi, kad jų visuomenės vis labiau pasaulietiškėja. Ar jūsų knyga turėtų juos pradžiuginti?

Ericas Kaufmannas: Tai priklausys nuo kiekvieno žmogaus požiūrio. Pasaulietiškumo šalininkams bus neramu, nes knygoje abejojama dėl tariamos „neišvengiamybės“ – liberalaus sekuliaraus judėjimo link pasaulio, kurį valdo tik protas. Knygoje svarstoma, ką šiandieną reiškia modernybė. Religinio fundamentalizmo šalininkai, aišku, džiaugsis, tačiau korėtas nuosaikių tikinčiųjų viduriukas turėtų sunerimti, nes galiausiai jie ir gali pralaimėti skaudžiausiai, patekę tarp fundamentalizmo ir sekuliarizmo girnų.

MercatorNet: Jums labiausiai rūpi religinis „fundamentalizmas“; gal galite pasakyti, ką turite omenyje vartodamas šią sąvoką?

Ericas Kaufmannas: Taip… tam tikra prasme pavadinimas lyg ir būtų neteisingas. Fundamentalistais vadinu tuos, kurie pažodžiui interpretuoja šventraščius ir, negana to, išrenka, išaukština ir pernelyg sureikšmina labiausiai pasaulį neigiančias ir neliberalias šventraščių bei religinių komentarų (tokių kaip Suna ar Šarija islame, kabala judaizme ar Kanonų teisės dalys krikščionybėje) dalis.

MercatorNet: Jūsų knyga grindžiama faktu, kad religingi žmonės demografine prasme yra pranašesni nei pasauliečiai. Gal galėtumėte pateikti kokių nors pavyzdžių? Ką galėtumėte pasakyti apie nominalius tikėjimo šalininkus? Ar jie kiek nors reikšmingi žvelgiant demografijos aspektu?

Ericas Kaufmannas: Pavyzdiniai atvejai – uždaros sektos, tokios kaip amišai, huteritai ar ultraortodoksai žydai, kurių bendruomenėse gimstamumas yra 3–4 kartus didesnis nei jų tikėjimo brolių. Konservatyvūs evangelikai ir mormonai turi 50 procentų daugiau vaikų nei liberalūs/nuosaikieji protestantai. Tačiau net ir praktikuojantys katalikai turi pranašumų – Prancūzijoje baltaodė katalikė moteris vidutiniškai turi puse vaiko daugiau nei netikinti baltaodė moteris, ir toji persvara ištisus dešimtmečius didėjo arba išliko tokia pati.

MercatorNet: Yra rašytojų, teigiančių, jog dar šiame amžiuje Europa pavirs Eurabija… Ar jie teisūs?

Ericas Kaufmannas: Apie tai šiek tiek rašau savo knygoje, neseniai rašiau ir čia, Didžiojoje Britanijoje, leidžiamo Prospect magazine balandžio numeryje. Trumpas atsakymas toks: nei šiame, nei kitame amžiuje nematau Europos su musulmoniška dauguma. Kodėl? Iš esmės dėl to, kad musulmonų gimstamumas mažėja tiek Europoje, tiek musulmoniškame pasaulyje. Jau dabar Irane, Tunise, Turkijoje, Azerbaidžane ir keliose kitose musulmoniškose šalyse gimsta vos tiek, kad pakaktų vienai kartai pakeisti kitą, arba dar mažiau. Jungtinėje Karalystėje, Bangladeše ir Pakistane pasikeitus vos vienai kartai gimstamumas sumažėjo perpus, ir dabar vienai moteriai tenka mažiau nei 3 vaikai. Tai reiškia, kad daugybę metų augęs gimstamumas ims mažėti. Kita lygties pusė – vis didėjanti nemusulmonų imigrantų grupė (krikščionys iš Afrikos, Vest Indijos, induistai, budistai ir kitokių Rytų tikėjimų atstovai), kuri irgi auga, todėl Europa taps margesnė; ilgainiui musulmonams taps sunkiau didinti savosios populiacijos dalį.

Nepaisant to, musulmonų skaičius laikosi pastovus, santuokų tarp bendruomenės narių išskirtinai daug (virš 90 procentų), tos bendruomenės nariai yra gerokai jaunesni už juos priėmusių šalių bendruomenes. Vadinasi, kurį laiką šių žmonių laipsniškai daugės. Mano kolegos ir aš manome, kad iki 2030-ųjų musulmonų gimstamumo rodikliai sumažės iki juos priėmusiose šalyse vyraujančių gimstamumo rodiklių, tačiau 2050-aisiais jie sudarys maždaug 5–15 procentų daugelio Vakarų Europos šalių gyventojų, o 2100-aisiais jų bus jau 10–25 procentai. Tai didelis pokytis, lyginant su šiandieniniais 2–6 procentais.

MercatorNet: Tačau ar imigrantų vaikai netaps labiau pasaulietiškais ir mažiau vaisingais?

Ericas Kaufmannas: Taip. Vis dėlto išskirčiau tiesioginę ir netiesioginę religinę demografiją. Pasaulis tapo religingesnis nei prieš 20 metų dėl netiesioginių priežasčių – nes neturtingi kaime gyvenantys žmonės yra beveik be išimčių religingi, turi dideles šeimas; jų dėka ir didėja bendras pasaulio gyventojų skaičius. Be kita ko, daugiausiai tokių žmonių ir yra imigrantai, keliaujantys arba į trečiąsias šalis, arba į „pasaulietiškus“ Vakarus. Štai taip Vakarų gyventojai tampa religingesni – Londonas ir kiti imigrantų pamėgti miestai jau dabar religingesni nei prieš 20 metų, nors vietiniai gyventojai pasaulietiškėja, o likusi Anglijos dalis dar pasaulietiškesnė.

Tačiau tie žmonės turi dideles šeimas dėl to, kad yra neturtingi ir gyvena kaimuose, o ne todėl, kad yra religingi. Asimiliuodamiesi jie praranda vaisingumo pranašumą. Visa tai matome stebėdami antrą ir trečią kartas; beje, sumenksta vaisingumas, bet ne religingumas. Jeigu tie žmonės yra krikščionys iš Vest Indijos, Afrikos ir Rytų Europos, kai kurie jų supasaulietiškėja, bet jeigu jie nėra krikščionys, dažniausiai nesupasaulietiškėja, nes religija gyvuoja kaip etninis žymiklis, skiriantis juos nuo gyventojų daugumos; taip ir apsaugomos musulmonų, sikhų ar induistų bendruomenės nuo pasaulietiškėjimo. Jų bendruomenėse religija yra labai gerbiama, būti religingam nereiškia būti „nekietam“ ar nemadingam. Štai kodėl antroji Europos musulmonų karta yra lygiai tiek pat – o gal ir daugiau – tikinti, kaip ir jų tėvai.

Antrasis mano minėtas aspektas – tiesioginė religinė demografija. Dauguma imigrantų yra nuosaikūs tikintieji, tačiau tam tikros uždaros fundamentalistų sektos išsivysčiusiame pasaulyje yra susitelkusios veikti prieš sekuliarizmą. Jie izoliuojasi nuo pagrindinės visuomenės, beveik nepraranda savosios bendruomenės narių ir susilaukia daug vaikų. Žydai ultraortodoksai (Vakaruose ir Izraelyje) yra tik vienas pavyzdys; ortodoksai kalvinistai Olandijoje ir neofundamentalistai Jungtinėse Valstijose – kitas. Vadinamojo Pilnos strėlinės judėjimo (Quiverfull movement; judėjimas pavadintas pagal 127 psalmę, kurioje vaikai lyginami su strėlėmis strėlinėje) nariai tiki, kad Dievas yra šeimos planuotojas; jie yra numatę 200 metų Amerikos dominavimo planą, ir šitai turbūt galima vadinti ekstremaliu tiesioginio gerai apsvarstyto religinio pronatalizmo pavyzdžiu. Kita medalio pusė – stulbinančiai prasti pasauliečių gimstamumo rodikliai, nulemti individualizmo, materializmo, feminizmo, įvairiausių -izmų ir gal net kai kuriais atvejais pesimizmo ir environmentalizmo.

MercatorNet: Kokias įžvelgiate Europos ir Vakarų krikščionių tendencijas? Ar europiečiai ir toliau pasiduoda sekuliarizmui?

Ericas Kaufmannas: Situacija sudėtinga. Daugelyje katalikiškų šalių, tokių kaip Ispanija ar Airija, matome aiškias sekuliarizmo apraiškas; sekuliarizmo yra ir protestantų bažnyčiose, turiu omenyje liuteronus Vokietijoje ir anglikonus Anglijoje. Kita vertus, daugelyje protestantiškų Europos šalių ir Prancūzijoje, kur sekuliarizmas radosi seniai, kur religijos menkai paisoma, sekuliarizmo rodikliai nukrito iki nulio. Iki 2050-ųjų sekuliarizacija turėtų išnykti šiaurės vakarų Europoje, iš lėto, laipsniškai turėtų atsigauti krikščionybė (ir kiti tikėjimai). Galiausiai, krikščionių imigracija ir gimstamumas tokiuose dideliuose miestuose kaip Londonas pristabdė sekuliarizmą, ir dabar praktikuojančių  krikščionių ten yra beveik tiek pat, kiek buvo 1989-aisiais. Visa tai iliustruoja, kaip demografija veikia sekuliarizmą, tačiau dalis to, ką matome, yra tarsi išmetamųjų dujų efektas, nes sekuliarizmas „atsirinko“ labiausiai linkusius atsimesti, o visi kiti ir toliau lieka atsparūs jo kerams. Imigracijos vėjai palankesni religingųjų pusei.

MercatorNet: Ką galite pasakyti apie žydus? Ar ir jų visuomenei galioja tos pačios tendencijos?

Ericas Kaufmannas: Taip… įdomu, kad žydai pirmauja kalbant apie visas tendencijas. 75 procentai visų Britanijoje gimstančių žydų yra ultraortodoksų vaikai, nors ultraortodoksai sudaro tik 17 procentų visų žydų. Jų bendruomenės augimas keičia ir visų žydų gimstamumo rodiklius – 2008-aisiais Britanijoje gyvenančių žydų skaičius ėmė didėti, ir po karo tai nutiko pirmą kartą. Izraelyje trečdalis žydų pirmokų yra ultraortodoksai (haredim); 1960-aisiais jų buvo tik keli procentai. Šiuo metu stebime vis garsiau kalbančius haredi aktyvistus – jie imasi visko, pradedant tam tikrų reklamų ir jas skleidžiančių firmų boikotais ir baigiant kelių blokadomis per šabą ar masinėmis demonstracijomis.

MercatorNet: Kokias įžvelgiate politines pasekmes? Ar, jūsų manymu, jos bus geros, ar blogos?

Ericas Kaufmannas: Mes jau dabar matome, fundamentalistų poveikį politikai musulmonų pasaulyje tokiose srityse kaip šeimos planavimas, žodžio laisvė, veido apdangalai, šariato įstatymai, nusikaltimai ir bausmės, alkoholis ir mažumų teisės. Taip yra nepaisant fakto, kad islamistinėms partijoms nepavyko paimti valdžios už Irano, Sudano ir Turkijos sienų. Europoje islamistų agitacija varžo viešą islamo kritiką ir veikia užsienio politiką. Jungtinėse Valstijose fundamentalistų yra mažuma, tačiau ir toji mažuma daro spaudimą sprendžiant įvairius klausimus, pradedant abortais ir gėjų santuokomis ir baigiant mokymo programomis ar Izraeliu. Kai kuriose valstijose, pavyzdžiui, Teksase ir Pietų Karolinoje, jie dominuoja vietinėse respublikonų partijose. Izraelyje žydų fundamentalizmas politine prasme svarbus ir taikos procesui. Religinis modernių ortodoksų sionizmas suponuoja gyvenviečių plėtrą ir ragina neatiduoti nė colio teritorijų. Dogmatiškas ultraortodoksų fundamentalizmas varžo kitų žydų santuokos, laidojimo papročius, atsivertimo į kitą tikėjimą galimybes ir net piliečių teises. Dėl augančio žmonių skaičiaus jie keliasi į naujus miestus palei Žaliąją liniją ir trukdo Rytų Jeruzalėje įsikūrusiems palestiniečiams.

MercatorNet: Labai panašu, kad sekuliarizmas priėjo liepto galą. Kokios jūsų tyrimo išvados?

Ericas Kaufmannas: Mąstant apie ilgalaikę perspektyvą, manyčiau, kad šios tendencijos mus, vakariečius, privers persvarstyti keletą prielaidų. Svarbiausios iš jų – tikėjimas, kad istorija turi kryptį, o jos galutinis taškas, cituojant Francis Fukuyamaʼą, – laisvė, demokratija ir protas. Gali nutikti taip, kad „dekadentiškų“ pasaulietiškų liberalių visuomenių neišstums labiau socialiai susitelkę barbarai iš išorės, kaip manė mąstytojai klasikai Ciceronas ir Polibijus. Glime išvysti, kaip susitelkusios mažumos po truputį ims skobti pasaulietišką visuomenę iš vidaus.

Mano manymu, fundamentalistų vaikus gali nuvilioti tik emocijas veikiančios pažiūros. Su religija konkuruojančius pasaulietiškus varžovus, ypač socializmą, pakirto jų pačių ekscesai. Taigi manasis atsakymas – ne bėgimas į daugiakultūriškumą ar postmodernizmą, bet pasaulietiško nacionalizmo ir galbūt nuosaikios religijos, siejamos su Vakarais, tradicijų įtvirtinimas. Tačiau tos tradicijos yra nusilpusios, visai neaišku, kaip į jas gali būti atsakyta. Manyčiau, kad daugiakultūriškumą vertėtų atmesti. Gal rasis kokia nors nauja sinkretiška religija ar ideologija… Matysim. Apie tai kalbant yra daugiau klausimų nei atsakymų.