Ar Rusija – Vakarų civilizacijos dalis?

 | Matthewas Franklinas Cooperis

Anglijos -Rusijos antantės (1907) šaržas. Autorius: Leonard Raven – Hill

Žurnalisto ir vlogerio Denniso Pragerio neseniai paskelbta žinutė apie tai, kad žiniasklaida „Vakarų civilizacijai“ kelia didesnę grėsmę nei Rusija, internetinėje erdvėje išprovokavo aršią priešišką reakciją.

Toji žinutė netiesiogiai iškėlė seną kaip pasaulis Rusijos klausimą – ar Rusija Vakarų civilizacijos dalis, ar ne? Ar Rusija ir Amerika susietos tais pačiais ryšais, kurie mus sieja su Europa? O gal Rusija yra kažkas kita, gal jai svetima tarptautinė tvarka, įsigalėjusi Europos kultūros pagrindu?

Atsakymas? Na… atsakyti sudėtinga.

Istoriškai susiklostė dvi šį klausimą apmąstančios mokyklos. Pirmoji, vadovaujama markizo de Custine, Rusiją mato kaip neabejotinai azijietišką ir beviltiškai svetimą Europai, suformuotą ilgo mongolų ordų viešpatavimo. Custine manymu, Rusijos žmonėms „teko užtektinai Europos civilizacijos spindesio, kad jie taptų „sugadintais laukiniais“, bet to spindesio nepakako tapti kultūringais. Jie – tarsi „dresuotos meškos, į kurias žiūrėdamas pradedi ilgėtis laukinių lokių.“

Nors modernieji liberalai, progresyvieji (ir kai kurie konservatoriai), prijaučiantys antirusiškai retorikai, niekada nebūtų tokie netaktiški ir neapdairūs, kad garsiai išreikštų tokį rasizmu atsiduodantį požiūrį, Custine „klajoklinės istorijos“ iš tikrųjų turi istorinį pagrindą ir gali išprovokuoti tokias mintis. Ir pati Pragerio Tviterio žinutė, kurioje Rusija traktuojama kaip mažiau rūpesčių kelianti išorinė grėsmė nei vidinė grėsmė žiniasklaida, netiesiogiai palaiko šį požiūrį, nors ir sumenkina jo svarbą.

Antra mąstytojų mokykla Rusiją mato kaip iš esmės europietišką, po modernybės perversmų išlikusių principų šaltinį; principų, kurie dabar gali būti taikomi europietiškam gyvenimui. Tokio požiūrio laikėsi baronas von Haxthausenas, kurio sociologinis mokslinis darbas „Rusijos vidaus reikalų studijos“ (Studies on the Interior of Russia) tarsi paneigia Custine prielaidas. Nors ir sutikdamas, kad mongolai turėjo įtakos Rusijos gyvenimui, jis ypač pabrėžė valstiečių klasės paprastų žmonių kultūros panašumą į Prūsijos ir dabartinės rytų Vokietijos kultūrą.

Tokias diskusijas dar labiau komplikuoja pačios Rusijos viduramžių mąstytojų mintys – Konstantinopoliui tapus islamišku, Maskvą jie įsivaizdavo esančią „trečiąja Roma“, nauju europietiško krikščioniškojo pasaulio moralės centru. Jau vėliau Rusijoje radosi dar dvi konkuruojančios mąstytojų mokyklos – vakariečiai (arba zapadnikai) ir slavofilai.

Ironiška, tačiau vakariečiai Rusiją vienareikšmiškai traktavo kaip svetimą Europai, todėl jiems atrodė, kad tokią situaciją reikia taisyti laikantis liberalios socialinės politikos, įvedant parlamentinę valdymo sistemą, pradedant rinkos reformas.

Slavofilai, kita vertus, matė klasinius Rusijos elito (pripažįstančio prancūzų ir vokiečių kultūrą) ir labiau azijietiškos valstietijos skirtumus, kurie jiems kėlė nerimą. Nors slavofilų tikslas buvo taip pat gręžtis į Vakarus, jie buvo įsitikinę, kad Rusijai reikia remtis valstietiška patirtimi ir ryškinti „rytietišką“ rusų kultūros bruožą, kad galiausiai įsivyrautų sintezė, išgelbėsianti Europą iš racionalizmo ir utilitarinio mąstymo kraštutinumų.

Tačiau kuris požiūris teisingas? Neseniai atlikti kultūrinių pažiūrų tyrimai, pavyzdžiui, World Values Survey projektas, atskleidžia, kad tokios ortodoksų šalys kaip Rusija sipnai, bet vis dėlto linkusios laikytis pasaulietiško-racionalistinio vakarietiško požiūrio, bet, kita vertus, tas pats pasakytina ir apie kitas nevakarietiškas šalis, tokias kaip Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Iš tikrųjų Rusija nuo Vakarų skiriasi tuo, kad išgyvenimas, visuomenės santalka, ekonominė lygybė ir fizinis saugumas čia yra svarbiau nei tokios vertybės kaip asmenybės išraiškos laisvė, seksualinė laisvė ir tolerancija užsieniečiams, tai, kas Vakaruose (ypač Vakarų ir Šiaurės Europoje) yra tapę norma.

Taigi ir priartėjome prie požiūrio, kurį praėjusio amžiaus viduryje išsakė Šv. Ilja Fondaminskis. Šv. Ilja vylėsi, kad Rusija tikrai pasieks unikalią dviejų pasaulių sintezę, nors jo viltis aptemdė bolševikų iškilimas ir tremtis iš tėvynės.

Tačiau jo prielaidos, kad Rusijai būdingi tiek Vakarų, tiek Rytų civilizacijų bruožai, rodos, teisingos; bet kokios pastangos suprasti Rusiją bus bergždžios, jei bus atsižvelgta tik į vieną iš dviejų pusių.

Įsitaisiusi ant ribos – dirbtinės, greičiau politinės, nei geografinės, kaip mėgino pabrėžti Šv. Ilja, – tarp Azijos ir Europos, Rusija jau seniai draskoma vakarietiškos ir rytietiškos civilizacijos impulsų. Jos liaudies kultūroje dar labai žymus persiškas ten gyvenusių ir slavų etnogenezei reikšmingų skitų palikimas. Tačiau gilų įspaudą paliko ir prekybiniai, kultūriniai mainai su viduramžių Graikija. Iš čia Rusija ir pasiskolino religinį gyvenimą, o įstatymus ir didikų papročius – iš Skandinavijos (valdovų vikingų Riurikovičių) ir Mongolijos.

Jeigu Vakarų mokslininkai ar politikai nori suprasti Rusiją, pirmiausia jie turi suprasti šį savitą istoriškai susiklosčiusį balansavimą.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close