Krikščionys kenčia 80% religinės neapykantos atvejų

 | Philipas Mounstephenas

Svarbus naujas pranešimas perspėja, kad krikščionių persekiojimas plinta ir tampa vis sunkesnis, o vietomis pasiekė genocido lygį – pavyzdžiui, kyla pavojus, kad krikščionybė Vidurio Rytuose bus visiškai sunaikinta.

Krikščionys nėra vieninteliai, persekiojami dėl savo įsitikinimų. Panašiai kenčia ir musulmonai, ką patvirtina žinios apie Kinijos vyriausybės suimtą milijoną uigūrų bei apie rohinijų persekiojimą Mianmare. Nepaisant to, apie krikščionių persekiojimą – anot tyrimo – privalu kalbėti plačiai ir garsiai. Kodėl?

Į šį klausimą atsako Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministerijos užsakymu tyrimą atlikęs anglikonų vyskupas Philipas Mounstephenas.

*  *  *  *  *

Sausio mėnesį, pradėdamas rašyti šį nepriklausomą tyrimą, aš nurodžiau šešias priežastis, kodėl maniau, kad mano tyrimas turėtų ypatingą dėmesį skirti būtent krikščionių padėčiai. Žemiau išvardinu šias priežastis, o taip pat paaiškinu, kodėl tyrimo rekomendacijose kalbu daugiau apie religijos ir įsitikinimų laisvės garantavimą visiems, užuot sutelkdamas dėmesį tik į vienos bendruomenės poreikius.

Pirmiausiai, norėdami suprasti kodėl ši apžvalga yra pateisinama, turime prisiminti, jog šiandien krikščionių tikėjimas pirmiausia yra globaliųjų Pietų reiškinys, taigi, krikščionybė visų pirma, yra pasaulio vargšų tikėjimas. Nepaisant vakariečiams kartais susidarančio įspūdžio, krikščionių tikėjimas nėra pirmiausiai privilegijuotų baltaodžių Vakaruose reikalas. Jei taip būtų, galbūt galėtume sau leisti ignoruoti krikščionybės bėdas. Bet jei nesuprasime, kad krikščionybė – visų pirma globaliųjų Pietų ir pasaulio skurstančiųjų reiškinys, niekada neskirsime šiam klausimui to dėmesio, kurio jis vertas. Tokia nuomonė ne patronizuojanti, o realistiška. Vakariečiai, mėgstantys garsiai pasisakyti už pasaulio neturtinguosius, negali sau leisti būti akli šiam aspektui.

Antra, ypatingas dėmesys yra pateisinamas, nes krikščionių, kaip jokios kitos religijos, persekiojimas yra visuotinis reiškinys. Taip yra todėl, kad krikščionių tikėjimas – išties globalus. Taigi krikščionių persekiojimas neapsiriboja vienu kontekstu ar iššūkiu. Tai yra sudėtingas globalus reiškinys, turintis daug priežasčių, ir todėl vertas ypatingo dėmesio. Konkrečiau, krikščionių persekiojimas neapsiriboja vien tik dominuojančio islamo kontekstais. Taigi ši apžvalga nesuteikia kraštutiniams dešiniesiems lazdos islamui mušti. Jei sutelksime dėmesį tik į vieną priežastinį veiksnį, būsime kalti daugelio kitų veiksnių ignoravimu.

Šaltinis: www.opendoorsusa.org

Trečia, krikščionių persekiojimas yra žmogaus teisių problema ir turėtų būti traktuojamas būtent taip. Teisė praktikuoti religiją bei reikšti savo įsitikinimus yra bene svarbiausia žmogaus teisė, nes į ją remiasi tiek daug kitų teisių. Kaip teigiama šiame pranešime, Vakaruose mes linkę supriešinti religiją su žmogaus teisėmis. Tačiau didžiojoje pasaulio dalyje teisė laisvai reikšti religinius įsitikinimus neprieštarauja kitoms teisėms, o yra pagrindas, į kurį jos remiasi. Mes Vakaruose turime suprasti šią sąsają ir neatmesti teisės laisvai praktikuoti religijos kaip nesusijusios su kitomis teisėmis. Jei panaikinama religijos ar tikėjimo laisvė, kyla pavojus ir daugeliui kitų teisių.

Ketvirta, čia kalbama ne apie ypatingą privilegiją krikščionims, bet apie reikšmingos skolos grąžinimą. Dėl daugelio priežasčių ilgą laiką mes buvome akli krikščionių persekiojimui.  Viena iš priežasčių, be abejonės, yra pokolonijinė kaltė: jausmas, kad praeityje mes nekviesti brovėmės į tam tikrus kontekstus, todėl neturėtume to daryti dar kartą. Tačiau svarbu atsiminti, jog dėmesys krikščionių persekiojimui nereiškia jų neteisingo privilegijavimo. Greičiau tai yra pastanga užtikrinti, kad krikščionys pasaulio Pietuose gautų teisingas sąlygas ir adekvatų JK dėmesį. Šia prasme tai yra lygybės klausimas. Jei vienai grupei tenka 80 procentų religiškai motyvuotos diskriminacijos atvejų[1], yra paprasčiausiai neteisinga skirti jiems tiek mažai dėmesio.

Penkta, rūpestis krikščionimis taip pat reiškia jautrumą visų mažumų diskriminacijai ir persekiojimui. Kadangi krikščionių tikėjimas galimai yra vienintelis iš tikrųjų globalus tikėjimas, krikščionių padėties blogėjimas bet kurioje pasaulio dalyje praneša apie galimus iššūkius kitoms religinėms bendruomenėms  tose pasaulio dalyse. Jei krikščionys vienoje ar kitoje situacijoje yra diskriminuojami, galite būti tikri, kad problemų turės ir kitos religinės mažumos. Taigi, kreipdami dėmesį į krikščionių persekiojimus, iš tikrųjų rūpinamės visomis mažumomis, kurios patiria spaudimą. Jei nepaisysime krikščionių persekiojimų, gali būti, kad ignoruosime ir kitas represijas.

Ir pagaliau žvelgiant tiek istoriškai, tiek ir teologiškai, krikščionių tikėjimas neatsitiktinai buvo  visada persekiojamas: „Jėzus yra Dievas“ nėra tušti žodžiai. Jie paaiškina, kodėl krikščionių tikėjimas nuo seniausių dienų buvo persekiojimas. Sakyti, kad Jėzus yra Viešpats, reiškia sakyti, kad cezaris – skirtingai nei jis pats teigia – nėra Dievas. Taigi nuo seniausių dienų krikščionių tikėjimas kėlė radikalų iššūkį bet kuriai valdžiai, norėjusiai save suabsoliutinti. Krikščioniškasis tikėjimas, pats nesiekdamas absoliučios politinės kontrolės, visuomet bus nepatogus tiems, kurie to siekia. […]

Skaityti visą tekstą (anglų k.)

 

[1] https://christianpersecutionreview.org.uk/report/#anchor2

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close