Ar dirbančios mamos laimingos?

 |  Carolyna Moynihan 

Praėjusį spalį Niujorke dirbanti psichologė ir rašytoja Erica Komisar atvyko į ABC tinklo pokalbių laidą Good Morning America pasikalbėti apie savo naują knygą Being There: Why Prioritising Motherhood in the First Three Years Matters ( „Visada šalia: kodėl pirmuosius trejus metus motinystė turi būti svarbiausia“). Prieš pat įjungiant kameras žurnalistė jai pasakė: „Aš visai netikiu jūsų knyga. Jūsų knyga man nepatinka.“ Šis pasakymas apibendrino liberaliosios žiniasklaidos požiūrį – žiniasklaida, galima sakyti, ignoravo daugiau nei trijų dešimtmečių darbo su sutrikimų turinčiais vaikais patirtį.

Tai, ko mažiems vaikams reikia iš motinų, bent jau viešojoje erdvėje seniai neprilygsta „tikriesiems“ prioritetams – moterų teisei į karjerą, gal net jų „įsipareigojimams“ kitoms  moterims ir įsipareigojimui ekonomikai siekti karjeros. Tačiau jeigu mažyliams trūksta motinų, gal dirbančios mamos irgi nėra labai laimingos?

Bettyʼės Friedan knygoje „Moterų paslaptis“ išdėstytos mintys apie tai, kad šiuolaikinės moterys nepajunta pilnatvės būdamos motinos ir namų šeimininkės, daugiau nei šešis dešimtmečius dominuoja tiek teorijoje, tiek politikoje, aiškinant moterų ir darbo klausimus. Knygoje keliami svarbūs klausimai apie moterų vaidmenį pasiturinčioje visuomenėje, tačiau atsakymai į tuos klausimus sutraukti į vieną – kad įgautų tiek pat ekonominės ir politinės galios, kiek jos turi vyrai, moterys turi darbuotis ne namuose.

Šiandieną manoma, kad dauguma net ir pačius mažiausius vaikus auginančių moterų turi būti aprūpintos darbu; o vakarietiškose gerovės valstybėse mokesčių politika sureguliuota taip, kad visa tai skatintų.

Vis dėlto aiškūs faktai, jog daugelis mamų kuriam laikui išeina iš darbo, kad prižiūrėtų mažylius. Gal jos neišeina trejiems metams, bet ir nebūtinai vos keliems mėnesiams ar vieneriems metams, už kuriuos joms kompensuojama.

Ar šios abi motinų grupės vienodai patenkintos gyvenimu? O gal viena grupė laimingesnė už kitą? Kitaip tariant, ar Friedan teiginiai galioja kalbant apie motinas, auginančias kūdikius? Keista, bet, dauguma tyrėjų kol kas nesiėmė atsakyti į šiuos klausimus.

Žvilgsnis į kūdikius auginančias motinas

Tačiau nseniai paskelbtoje studijoje čekų sociologė Dana Hamplova pateikia atsakymą – vaikus iki trejų metų auginančių europiečių motinų apklausos rezultatus. Motinišką laimę matuojantys rodikliai akivaizdžiai didesni apklausus namuose likusias, o ne dirbančias mamas.

Hamplova naudojosi didžiule duomenų baze – 6 Europos socialinio tyrimo etapų duomenimis, gautais iš 30 šalių – ir užpildė ankstesnes tyrimų spragas lyginant ir matuojant įsivaizduojamą gerovę; ankstesni tyrimai pateikė prieštaringų rezultatų. Ji teigė, jog, priešingai nei tikėjosi, kaip rašoma kelių kitų tyrimų išvadose, „Europos socialinio tyrimo duomenys nepatvirtina garsiosios Bettyʼės Friedan minties, kad šeimyniniai reikalai ir namų ruoša moterims neteikia pasitenkinimo ir vien namuose jos nebūna laimingos. Kadangi visi 12 skirtingų laimės/pasitenkinimo matų nukreipti ta pačia krytimi, galima daryti tvirtą išvadą, kad mažus vaikus auginančios motinos yra linkusios nedirbti, jeigu neturi gerai apmokamo darbo.“

Ji iškart priduria, kad „motinų gerovei labiausiai kenkia darbas visą darbo dieną.“ Išsamus tyrimas parodė, kad tarp namuose vaikus auginančių mamų ir mamų, dirbančių nepilną darbo dieną, reikšmingo gerovės skirtumo nėra, nors buvo ženklų, kad ilgos nepilną darbo dieną dirbančių mamų darbo valandos (20–34 valandos per savaitę) turėjo tokį patį neigiamą poveikį, kaip ir visos darbo dienos grafikas.

Be šių apibendrintų atradimų reikėtų paminėti išryškėjusius skirtumus, niuansus ar netikėtumus, tiriant atskiras šalis, moterų pogrupius.

Skirtumai tarp šalių: vyriausybės politikos rezultatas (arba jokio rezultato)

Iš pradžių paminėsime, kad Čekijos Respublikoje namuose vaikus iki trejų metų auginančių mamų yra 92,5 %, o Švedijoje – 7,7 %. Rytų Europoje vaikus ilgesnį laiką namie augina daugiau moterų: Slovakijoje, Lietuvoje, Estijoje ir Vengrijoje – 70 procentų, sąlygiškai daug jų ir Vokietijoje (73,5%), Austrijoje (66%) ir Šveicarijoje (58%), taip pat Suomijoje (61%) ir Islandijoje (66%).

Kai kuriose šalyse dirbančios mamos laimingesnės nei augindamos vaikus. Tarp tokių šalių – Latvija, Vengrija ir Čekijos Respublika, Austrija ir kelios Vakarų Europos šalys, nors ten skirtumai nėra ženklūs.

Akivaizdu, kad tie skirtumai priklauso nuo kultūrinių ir ekonominių faktorių, nors gal ir ne taip, kaip tikėtasi.

Hamplova iškėlė mintį, kad dirbti moterims labiau apsimoka tose šalyse, kuriose dirbančios moterys sulaukia daugiau paramos ir turi kur palikti savo mažylius (turbūt turima omenyje Švedija). Tačiau jos tyrimas to nepatvirtina: nesimato beveik jokių sąsajų tarp laimės pojūčio ir galimybės palikti vaikus darželiuose, motinystės atostogų trukmės ar mokesčių, skatinančių grįžti į darbą arba siūlančių apsispręsti vaikus auginti namuose.

Jos teigimu, gali būti, kad „viešoji politika iš tikrųjų yra ne tokia paveiki, kaip norėtųsi.“ 2011-aisiais norvegų atliktas tyrimas parodė, jog „valstybės apmokama vaikų priežiūra dažniausiai išstumia neformalią vaikų priežiūrą, bet neskatina eiti dirbti.“ Taip pat gali būti, kad  tokios politikos inspiruota pusiausvyra tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nebūtinai turi išvirsti į  laimę ar pasitenkinimą, ir viena iš priežasčių, kodėl taip nenutinka, gali būti ta, kad moterys tampa jautresnės niekur nedingstančiam konfliktui tarp darbo ir namų.

Kita vertus, atlikus kitą tyrimą išaiškinta, kad šalyse, kuriose dirbančioms mažylius auginančioms mamoms teikiama parama mažesnė, kartais moterys patiria mažesnį konfliktą, nes darbą renkasi tik tos, kurios turi itin geras darbo vietas.

Ar nuo moters darbo priklauso tai, kiek ji jausis laiminga toliau dirbdama ar likusi namuose?

Haplova numatė, kad nekvalifikuotus darbus dirbančios mamos išėjusios iš darbo jausis geriau, o tos, kurių darbas reikalauja aukštesnės kvalifikacijos, nuspręs, kad joms bus naudingiau dirbti.

Vis dėlto, priešingai nei tikėtasi, vaikų auginimą su laime siejo ypač tos motinos, kurios, prieš išeidamos auginti vaikų ir kitur nedirbdamos (bent jau laikinai), džiaugėsi savo pareigomis ir situacija darbe [kontroliuojančiomis pareigomis ir garantuota darbo vieta po motinystės atostogų].

Ar ryšys tarp mamos darbo ir laimės yra priežastinis? Kitaip tariant, ar namuose prižiūrėdama savo vaikus motina tampa laimingesnė? O gal laimingesnės mamos yra tos moterys, kurioms apskritai patinka suktis namuose, todėl jos ir apsisprendžia atitinkamai?

Išvadas apie tokį apsisprendimą ar pasirinkimą netiesiogiai pateikia dar vienas tyrimas (Stutzeris ir Freyʼus, 2006), kurį atlikus buvo atrasta, jog po santuokos skirtingus vaidmenis prisiėmę vyrai ir moterys (vyrai labiau orientavosi į darbo rinką, o moterys – į darbą namuose) dar prieš santuoką jautėsi laimingesni.

Haplova sako, kad jos pateikti duomenys neleidžia patikrinti pasirinkimo hipotezės, bet ji linkusi manyti, kad pasirinkimas turi įtakos laimei. Pasirinkimas savo ruožtu kelia klausimus apie vertybes ir tai, kam suteikiama pirmenybė, o jos tyrimas šių klausimų nesprendė.

Vis dėlto į šiuos klausimus nuosekliai gilinosi britų mokslininkė Catherineʼa Hakim. Pasinaudodama praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį atlikto stambaus mokslinio projekto „Įsiklausant į moteris“, vadovaujamo Britanijos ministrų kabineto moterų skyriaus, duomenimis ji suklasifikavo moterų pasirinkimus (pdf) rinkos ir darbo šeimoje požiūriu. Ji pamatė, kad maždaug 20 procentų moterų buvo linkusios likti namuose ir nedirbti; dar 20 procentų (įskaitant ir vaikų neturinčias moteris) buvo nusiteikusios dirbti; likę 60 procentų – linkusios prisitaikyti moterys, kurios norėjo dirbti, bet nebuvo absoliučiai atsidavusios karjerai. Paskutinės grupės moterys buvo pasirengusios imtis darbo, tinkančio jų šeimai, bet ir leidžiančio nemesti įsipareigojimų mažyliui.

Faktas, kad tuo metu Britanijos vyriausybė buvo linkusi spausti motinas dirbti didindama darželių skaičių – daugelis Vakarų vyriausybių ir dabar taip elgiasi – atveria prarają tarp oficialaus požiūrio, kas moterims yra gerai, ir to, ko daugelis moterų iš tikrųjų nori.

Be to, jeigu Erica Komisar ir kiti psichologai yra teisūs, mes turėtume pamatyti pavojingą žiaurią prarają tarp to, ko reikia kūdikiams ir mažiems vaikams, ir to, ką jie gauna. Kalbėdama apie plintančią aktyvumo/dėmesio sutrikimo ir autizmo epidemiją, apie vis didėjančią mažų vaikų agresiją ir stiprėjančią depresiją Komisar sako, kad mums (vėl) būtina tapti „į vaikus orientuota“ visuomene.

Gali būti, kad jaunesnės moterys pagaliau atsimerks supratusios, kiek nedaug šiandien gimsta vaikų. Šią savaitę su viena iš jų (ji jau įpusėjusi ketvirtą dešimtį ir turi beveik vienerių metukų pirmagimį) kalbėdama apie Haplovos laimės tyrimą supratau, kad visai jos nenustebinau. Komisar tezės jai irgi nebuvo naujiena. Jai savaime aišku, kad pirmus trejus metus  jos vaikelis turi būti visada šalia. Po vienerių metų mažylio priežiūros ji ketina imtis kokio nors apmokamo darbo namuose.