Ar dėl visų vargų kaltas „kultūrinis marksizmas“?

 |  Michaelas Cookas 

Michaelas Cookas

„Kultūrinis marksizmas“ – tai konservatorių prikeltas vaiduoklis, kuriuo aiškinami tokie skirtingi reiškiniai kaip Federalinio tyrimų biuro bėdos su Trumpu, roko grupės „U2“ evoliucija, transseksualų teisės ar referendumo dėl abortų rezultatai Airijoje.

Bet koks teiginys, aiškinantis tokią daugybę skirtingų reiškinių, taip pat turi būti kuo geriau paaiškintas, nes kitaip labai primins tokias konspiracijos teorijas kaip iliuminatų „Naujosios pasaulio tvarkos“ tinklas arba XX a. pradžioje įsigalėjusi judėjų–masonų–bolševikų konspiracijos teorija.

Iškart vertėtų patikinti, kad „kultūrinis marksizmas“ tikrai egzistuoja, tai joks ne vaiduoklis. Į kultūros lauką (tai dar viena neabejotinai sudėtinga sąvoka, kurią reikėtų apibrėžti) įdiegti marksistines temas stengiasi dvi gerai žinomos grupės – Frankfurto mokykla ir Antonio Gramsci pasekėjai.

Frankfurto mokyklai priklauso daug žymių vokiečių akademinio pasaulio atstovų, dirbančių Frankfurto Gėtės universiteto Socialinių tyrimų institute, įsteigtame 1923-iaisiais. Daugelis iš jų dar prieš Antrąjį pasaulinį karą išvyko į Jungtines Valstijas. Institutas telkė tradicinių marksistinių idėjų disidentus ir moksliškai kritikavo marksizmą, kapitalizmą ir modernybę, tik vargu ar šiuos labai įvairių pažiūrų mokslininkus apskritai galima vadinti atskira mokykla. Šių žmonių veiklos nepavadinsi aktyvistų judėjimu.

Antonio Gramsci – aktyvistas. Trečiojo dešimtmečio pradžioje jis buvo Italijos komunistų lyderis, kurį Mussoliniʼs pasodino į kalėjimą. Kalėjime (ten jis ir mirė 1937-aisiais) jis svarstė apie tai, kaip valstybė ir buržuazija išsilaiko valdžioje. Jo atsakymas – valstybė ir buržuazija sukūrė „hegemoniją“, tik ne prievartos būdu, bet užvaldžiusios kultūrą – pradedant pilietine visuomene ir baigiant universitetais ir įvairiomis institucijomis. Marksistai turėtų sukelti revoliuciją infiltruodamiesi į šias institucijas ir sukurdami savą hegemoniją.

Puiku. Vadinasi, kultūrinis marksizmas yra tikras, turi savų teoretikų ir firminių marškinėlių su užrašais. Tikrus kultūrinius marksistus su auskarais nosyse ir keistomis šukuosenomis  Occupy Wall Street mitingų metu kalbina žiniasklaidos atstovai. Per mokslines konferencijas jie aptarinėja absurdiškiausius klausimus. Geležinkelio stotyse jie pardavinėja nuobodžius laikraštėlius.

Tačiau kalbame ne apie tai, ar tolimasis Plutonas apskritai egzistuoja; mums svarbu, ar jis, Plutonas, ar Mėnulis veikia žmones, sukeldamas potvynius. Turint omenyje klausimus, erzinančius daugumą visuomeniškų konservatorių, kultūrinis marksizmas labiau primena Plutoną nei Mėnulį. Ar, svarstant abortų klausimą, tokių triuškinančių rezultatų link airius pastūmėjo kultūrinis marksizmas? Ar tos pačios lyties žmonių santuokas legalizavo kultūrinis marksizmas? Ar tradicinę šeimą žlugdo kultūrinis marksizmas?

Atsakymas į šiuos klausimus – ne.

Šiandien esminis Vakarų kultūros klausimas – kaip reikėtų suprasti laisvę. Žmonės, balsuodami už anksčiau minėtus pažangius dalykus, mano, kad taip augina savo pačių ir savo šalies piliečių laisvę, nes maksimaliai plečia pasirinkimų galimybes. Jų pasaulėžiūrą geriausiai išreiškia dažnai cituojamas JAV Aukščiausiojo teismo teisėjo Anthonyʼo Kennedyʼo sakinys: „Pati laisvės esmė – galimybė ar teisė apibrėžti savo paties egzistencijos, prasmės, visatos, žmogaus gyvenimo paslapties sampratą.“

Kas tokį požiūrį įkvėpė? Tikrai ne Karlas Marxas. Taip, laisvė išties jam buvo svarbiausia: „Pasaulio darbininkai, vienykitės. Jūs neturite ko prarasti, nebent grandines!“ Bet jis kalbėjo apie klasės, o ne apie žmogaus laisvę.

Jeigu reikėtų išskirti vieną žmogų, paklojusį pamatus plačiausiai individualių pasirinkimų laisvei, turėtume minėti Marxo amžininką anglą Johną Stuartą Millį, utilitaristą, liberalių pažiūrų politinės ekonomikos specialistą ir feministą. Įkandin žlugusios, bet neapraudotos komunizmo ir marksizmo ideologijos pasklido ir triumfavo liberalios Millio idėjos. Jos – tarsi oras, kuriuo kvėpuojame. Pažvelkite į trumpas citatas iš klasikinio jo teksto „Apie laisvę“:

Vienintelis tikslas, dėl kurio galima teisėtai panaudoti galią bet kurio civilizuotos bendruomenės nario atžvilgiu prieš jo valią, tai siekis, kad niekam nebūtų padaryta jokios žalos.

Individualybę žlugdo despotizmas, nesvarbu, kokiu žodžiu jį vadinsime, nesvarbu, ar jis grindžiamas primetama Dievo valia, ar žmonių įsakymais.

Vienintelė laisvės vardo verta laisvė yra laisvė savitais būdais siekti sau gerovės ir netrukdyti kitiems siekti to paties.

Ar šie sakiniai jums kažkur girdėti?

Dar daugiau, jis puola krikščionybę teigdamas, kad ji nemorali ir griaunanti viešąją tvarką:

Pareigos visuomenei idėja modernioje moralėje atpažįstama prisimenant ne krikščioniškuosius, bet graikų ir romėnų šaltinius; net ir kalbant apie privataus gyvenimo moralumą, didžiadvasiškumo, taurumo, asmens orumo, net garbingumo sampratos yra kilusios iš grynai žmogiško, o ne religinio auklėjimo ir niekada nebūtų išaugusios iš etaloninės etikos, kur vienintelė pripažįstama vertybė – paklusnumas.

Taip pat girdėta?..

Millio pirštų atspaudai (ne jo vieno, savaime suprantama, tačiau jo žymės ryškiausios) matomi mąstant apie visus didžiuosius socialinius pokyčius, kuriuos patyrė X ir Y kartos. Sakėme, kad Marxas yra Plutonas, vadinasi, Millis yra Mėnulis, atsakingas už didžiulį laisvės/palaidumo potvynį šiandienos Vakaruose. Norėdami įsitikinti jo įtaka peržvelkite populiarų londoniškį tinklalapį Spiked, įkurtą marksistų. Dabar ten skelbiamuose straipsniuose Johnas Stuartas Millis cituojamas daug dažniau nei Marxas.

Kokia prasmė ekshumuoti Millį?

Tai daugiau nei akademinio pobūdžio klausimas. Daugelį žmonių neramina tokie dalykai kaip skyrybos, abortai ar tos pačios lyties žmonių santuoka. Ar įmanoma vėl viską grąžinti atgal? Gal ir taip, bet tik tada, jei bus suprasta, kodėl visa tai buvo leista.

Jeigu visus šiuos minėtus reiškinius sietume su kultūriniais marksistais, pakaktų juos išguiti iš valdžios koridorių. (Na, gal viskas ir nebūtų taip paprasta, jeigu jie būtų gerai įsitvirtinę.) Pastangos keisti visuomenės papročius taptų politinėmis, o ne intelektualinėmis. Visai nebūtina domėtis konkrečiomis idėjomis, tikrinti, kiek jos teisingos, nuoseklios ar efektyvios. Daroma prielaida, kad piktavaliai sąmokslininkai visuomenę apgaudinėja. Kai jie bus eliminuoti, prasisklaidys ir baisūs burtai.

Tačiau visuomenės patologijos išsikerojo ne dėl to. Klaidingai suprasta laisvės idėja giliai įleido šaknis į mūsų kultūrą todėl, kad žaviai atrodo ir neva turi prasmę. Štai kodėl ant daugybės marškinėlių skaitome Millio citatas. Tikra mįslė, kokiu būdu iš „ten“ (t.y. iš tradicinių vertybių) atsidūrėme „čia“.

Kad ir koks būtų atsakymas, Johnas Stuartas Millis vis tiek yra neatsiejama šių svarstymų dalis. Per pasaulį (ypač per angliakalbį) praūžė jo pasiūlytos aiškios, iškalbingos, įtikinančios liberalizmo ir utilitarizmo idėjos. Pavyzdžiui, kiekvienam naujai išrinktam Jungtinės Karalystės liberalų demokratų partijos vadovui įteikiama knyga „Apie laisvę“.

Jeigu, kalbant apie šią kultūrinę vagystę, pagrindine figūra laikytinas Millis, intelektualiojo „Oušeno vienuoliktuko“ Georgeʼas Clooneyʼis, būtinai reikėtų ginčytis dėl jo idėjų. Nepaisant populiarumo, jas nuginčyti įmanoma. Laisvė – brangiausia dovana žmonijai, tačiau Millis akcentuoja „laisvę nuo“, o ne „laisvę dėl“. Millio minimas „žalos“ principas miglotas ir kalba tik apie apčiuopiamas žalas. Millio laisvės samprata neatsiejamai sukibusi su bjauriu utilitarizmu. Millio liberalizmas skaldo žmones, kurdamas dar silpnesnių socialinių ryšių visuomenę.

Užduotis pakeisti intelektualinį klimatą gali būti vykdoma dešimtmečiais, bet juk reikia kada nors pradėti. Geriausia pradžia – Johno Stuarto Millio palikimo kvestionavimas.