Apie berniukus ir žaisliukus

Leonardas Sax'as | Institute for Family Studies

Dr. Leonardas Sax’as (asmeninio archyvo nuotrauka)

New York Times neseniai išspausdino straipsnį pavadintą „Lėlės, puoselėjančios berniukų empatiją.“  Straipsnyje aprašoma nauja lėlių, apjungiančių veiksmo herojus ir pūkuotus gyvūnėlius, rūšis: galva, rankos ir kojos pagamintos iš kieto vinilo, bet kūnas – minkštas ir „tinkamas apkabinti“.  Ši naujovė, drauge su derančiomis kaukėmis – žaisliukui ir berniukui – leis, pasak žaislų liniją sukūrusios entrprenerės Laurel‘ės Wider, puoselėti berniukų empatijos jausmą.  Būtų logiška tikėtis, kad New York Times straipsnio autorius pateiktų bent kruopelę įrodymų, kad tokios lėlės iš tiesų galėtų puoselėti berniukų empatiškumą, t.y. kad žaisdami su panašiomis lėlėmis berniukai iš tikrųjų tampa labiau atjautūs.  Tačiau straipsnyje tokių įrodymų pateikta nebuvo.  Dėl vienos paprastos priežasties: tokių įrodymų tiesiog nėra.

Nors nepasakytum, kad nebuvo stengtasi jų rasti.  Mintį, kad lėlės gali padaryti berniukus jautresniais galima aptikti jau 1972 m. dainoje „Viljamo lėlė“, kurią išpopuliarino Alanas Alda ir Marlo Thomas‘as savo albume „Laisvi būti savimi“ (Free to Be You and Me).  Dainoje kalbama apie penkiametį Viljamą, kuris, būdamas pasiekusiu beisbolo žaidėju (vos penkerių!) prisipažįsta tėčiui, kad [mieliau iškeistų beisbolo lazdą, kamuolius ir pirštines į lėlę, kurią galėtų mylėti, maitinti iš buteliuko ir vakare guldyti į lovytę]. Jau beveik penkias dešimtis metų meinstryminė sekuliarioji laiko dvasia byloja, kad daugelio berniukų nenoras žaisti su lėlėmis yra apgailėtina atgyvena, su kuria tėvai turėtų nenuilsdami kovoti. […] Vis dėlto, ši teorija turi daug rimtų trūkumų.

Skaityti toliau (anglų k.)