Apie berniukus ir lėlytes

Leonardas Sax'as | Institute for Family Studies

New York Times neseniai išspausdino straipsnį pavadintą „Lėlės, puoselėjančios berniukų empatiją.“  Straipsnyje aprašoma nauja lėlių, apjungiančių veiksmo herojus ir pūkuotus gyvūnėlius, rūšis: galva, rankos ir kojos pagamintos iš kieto vinilo, bet kūnas – minkštas ir „tinkamas apkabinti“.  Ši naujovė, drauge su derančiomis kaukėmis – žaisliukui ir berniukui – leis, pasak žaislų liniją sukūrusios entrprenerės Laurel‘ės Wider, puoselėti berniukų empatijos jausmą.  Būtų logiška tikėtis, kad New York Times straipsnio autorius pateiktų bent kruopelę įrodymų, kad tokios lėlės iš tiesų galėtų puoselėti berniukų empatiškumą, t.y. kad žaisdami su panašiomis lėlėmis berniukai iš tikrųjų tampa labiau atjautūs.  Tačiau straipsnyje tokių įrodymų pateikta nebuvo.  Dėl vienos paprastos priežasties: tokių įrodymų tiesiog nėra.

Nors nepasakytum, kad nebuvo stengtasi jų rasti.  Mintį, kad lėlės gali padaryti berniukus jautresniais galima aptikti jau 1972 m. dainoje „Viljamo lėlė“, kurią išpopuliarino Alanas Alda ir Marlo Thomas‘as savo albume „Laisvi būti savimi“ (Free to Be You and Me).  Dainoje kalbama apie penkiametį Viljamą, kuris, būdamas pasiekusiu beisbolo žaidėju (vos penkerių!) prisipažįsta tėčiui, kad [mieliau iškeistų beisbolo lazdą, kamuolius ir pirštines į lėlę, kurią galėtų mylėti, maitinti iš buteliuko ir vakare guldyti į lovytę]. Jau beveik penkias dešimtis metų meinstryminė sekuliarioji laiko dvasia byloja, kad daugelio berniukų nenoras žaisti su lėlėmis yra apgailėtina atgyvena, su kuria tėvai turėtų nenuilsdami kovoti. […]

Dar devintajame dešimtmetyje, kai rašiau savo disertaciją Pensilvanijos universiteto psichologijos katedroje, mus mokė, kad dvejų metų berniukai labiau mėgsta žaisti su žaisliniais sunkvežimiais, o ne su lėlėmis, nes berniuko elgesį reguliuoja tokia lyčių schema:

1) Aš esu berniukas.

2) berniukai turėtų žaisti su sunkvežimiais, o ne lėlėmis.

3) Todėl aš žaisiu su sunkvežimiais, o ne su lėlėmis.

Ši teorija turi kelias pagrindines problemas – didžiausia jų, kad teorija prieštarauja faktams. Kai vaikų psichologė Lisa Serbin ir jos kolegos tyrinėjo kūdikius – mergaites ir berniukus – jie nustatė, kad maži vaikai, ypač berniukai, dažniausiai nesuvokė kuriai lyčiai jie priklausė […]. Iki dvejų metų amžiaus vaikai geba nurodyti savo ar kitų lytį ne tiksliau, nei tai padarytų monetos metimas.

Nepaisant to, L. Serbin tyrėjų grupė nustatė, kad šio amžiaus vaikai, ypač berniukai, jau tvirtai žino su kokiais žaislais jie nori žaisti. Kai eksperimentuotojai pasiūlė berniukams sunkvežimį ar lėlę, dauguma berniukų pasirinko sunkvežimį. Tiesą sakant, berniukų pomėgis sunkvežimiams buvo stipresnis už mergaičių pomėgį lėlėms.

Tai turėtų nustebinti visus, patikėjusius lyčių schemos teorija.  Nes, iš 18 mėnesių amžiaus vaikų, būtent mergaitės tiksliau už berniukus sugebėjo įvardinti savo ir kitų vaikų lytį. Jei lyčių schemos teorija yra teisinga, mergaitės turėtų teikti pirmenybę stereotipiniams mergaitiškiems žaislams. Tačiau tikrovė yra priešinga.

Skaityti toliau (anglų k.)