A. Navickas: Sutrikusio žmogaus žalojimas nėra rūpestis jo teisėmis ir laisve

Pagal: Facebook

2000 m. buvo priimtas Civilinis kodeksas, kuriame yra nuostata, jog Lietuvos gyventojai turi teisę keisti lytį. Tai, kaip šis procesas turi vykti ir kaip teisiškai turėtų būti reglamentuojamas, nieko nebuvo pasakyta. Didžiąja dalimi ir todėl, kad pati lyties keitimo nuostata buvo įrašyta veikiau tam, jog būtų pamaloninti Europos Sąjungos biurokratai, o ne galvojant, kad Lietuvoje kada nors turėsime tokią praktiką. Taip leidžia teigti faktas, kad nebuvo bandoma parengti Lyties keitimo įstatymo, kita vertus, taip pat ir tie politikai, kurie nepritarė tokios procedūros įteisinimui, paprasčiausiai nekreipė į Civilinio kodekso nuostatą ir tiek.

Naujas puslapis buvo atverstas, kai Lietuva buvo paduota į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl to, kad neturime įstatymo, reglamentuojančio lyties keitimo tvarką, ir tokiu būdu esą pažeidžiame žmonių, kurie norėtų pasikeisti lytį, pamatines teises. EŽTT, išnagrinėjęs bylą, paskelbė nuosprendį, kad Lietuva privalo sumokėti ieškovei kompensaciją ir pagrasino bauda, jei artimiausiu metu Lyties keitimo įstatymas nebus parengtas.

Prabėgus net dešimčiai metų po EŽTT sprendimo premjeras S. Skvernelis pavedė Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministerijoms parengti projektus, kurie reglamentuotų galimybes keisti lytį Lietuvoje. M. Vainiūtė stropiai ėmėsi vykdyti pavedimo, o A. Vergyga viešai išsakė mintį, kad Lyties keitimo įstatymas turės atsakyti į sudėtingus klausimus ir čia reikės sudėtingos diskusijos.

Dar vieną pretekstą tokiai diskusijai pateikė 31 Seimo nario grupės pateikta Seimui svarstyti Civilinio kodekso pataisa, kurioje teigiama, kad asmens lytis yra genetiškai nulemta žmogaus prigimtinė savybė. Tai reiškia, kad ir lyties nustatymo teisinis pagrindas yra genetiškai nulemta asmens lytis. Farmakologinės, chirurginės procedūros ar psichiatrinė, psichologinė terapija, kuriomis siekiama pakeisti genetiškai nulemtos asmens lyties požymius (lyties keitimas), Lietuvos Respublikoje yra draudžiamos.

Kadangi ir aš esu šią pataisą teikiančių parlamentarų grupėje, pabandysiu paaiškinti savo motyvus.

XXI a. pradžios simboliu galima vadinti sąvoką “gender” (socialinė lytis). Tai, ką mes Lietuvoje nusakome vienu žodžiu “lytis”, anglų kalba įvardija dviem skirtingomis sąvokomis: “sex” (biologinė lytis) ir “gender” socialinė lytis”. Plėtojantis socialiniams mokslams, buvo atkreiptas dėmesys, kad kiekvieno iš mūsų tapatybė yra daugiasluoknė ir joje yra svarbus socialinis sluoknis – iš konkrečios visuomenės perimti vaizdiniai, stereotipai. Judėjimo už moterų teises aktyvistės atkreipė dėmesį, kad mūsų “lytinė tapatybė” yra ne tik biologiškai, bet ir socialiai sąlygota. Kitaip sakant, šalia įgimtų dalykų yra ir daug išmoktų, socialiai sukonstruotų. Šios įžvalgos leido gerokai praplėsti tradicinius “moteriškumo”, “vyriškumo” vaizdinius.

Deja, ilgainiui vis stiprėjo tendenciją žmogaus lytiškumą paversti vien tik socialiniu konstruktu, atmetant bet kokį biologinį lytinės tapatybės pamatą. Tai buvo glaudžiai susiję su “naujojo eugeninio mąstymo” stiprėjimu.
Primenu, kad eugenika – tai XIX a. pabaigoje susiformavusi ideologija, tvirtinanti, kad žmogus, pasitelkdamas mokslinius išradimus, gali gerokai “patobulinti” žmogiškąją prigimtį. Šių “tobulinimu” programa baigėsi kraupiais nusikaltimais nacistinėse koncentracijos stovyklose, kur buvo vykdomi bandymai su žmonėmis.

Tai kuriam laikui nutildė eugenikos entuziastus, tačiau XX a. pabaigoje susiformuoja “naujoji eugenika”, kuri dalina pažadus, kad gali padėti žmogui susikoncentruoti save ar savo atžalas pagal “užsakymą”.

Praktiškai nė vienam sveiko proto žmogui XX amžiuje nekilo klausimas – kiek yra lyčių? Galima buvo ginčytis dėl socialinių vaidmenų, priskiriamų lytims, be ne dėl lyčių skaičiaus. Deja, mūsų laikais situacija jau gerokai kitokia ir vis garsiau girdime, kad žmonijos skirstymas į dvi lytis – tai žmogaus prigimties uždarymas į narvą. Nenuostabu, kad iškilo ir klausimas, ar žmogaus lytiškumas yra įgimtas dalykas ar pasirinkimo reikalas. Nuo senų laikų yra žinoma, kad atsiranda žmonių, kurie nejaukiai jaučiasi būdami moterimis ar vyrais. Medicinoje tai buvo nusakoma “lytinės disforijos” sąvoka ir buvo traktuojama kaip psichinis sutrikimas. Kuri dera gydyti. Kaip buvo suprantamas gydymas – kaip pagalba žmogui priimti savo kūną ir lytiškumą.

Tačiau, įsivyravus “naujajai eugenikai”, pradėta garsiai reikalauti, kad žmogus, nepatenkintas savo lytimi, turi būti traktuojamas ne kaip ligonis, bet kaip kūrybiškas asmuo, kurio teisė kurtis naują lytinę tapatybę turi būti garantuota įstatymais. Taip atsirado “lyties keitimo” metodologijos, nors ir nesiliovė ginčai, ar iš tiesų įmanoma, pakeičiant pirminius ir antrinius lytinius požymius, pakeisti lytį? Tuo labiau, kad tyrimai atskleidė neraminančius faktus, jog esama tragiškų atvejų, kai po chirurginės ir hormoninės intervencijos žmogus jaučiasi visiškai svetimas pakeistam savo kūnui ir jaučiasi sužalotas. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad depresijų ir savižudybių skaičius po “eugeninės’ intervencijos gerokai padidėja. Tai leidžia abejoti “eugenikos” šalininkų teze, kad “lyties keitimas” – tai pagalba žmogui pasijusti geriau.

Kyla ir daugiau klausimų. Pavyzdžiui, ar nepasitenkinimas savo lytimi tikrai nėra psichinis sutrikimas? Jei yra, tai mes turėtume ne stengtis realizuoti sutrikusio žmogaus fantazijas, bet padėti jam atgauti autentišką santykį su savimi. Jei tai nėra sutrikimas, tai kodėl griebiamės medicininių priemonių? Kas jomis gydoma? Kuo nepasitenkinimas savo lytimi skiriasi nuo nepasitenkinimo savo išvaizda? Jei žmogus nori daryti platinę operaciją, ar tai galima vadinti, kad žmogus šios operacijos metu yra gydomas? Ar valstybė tikrai turi mokėti už tai? Kas yra atsakingas, jei po intervencijos (vengiu žodžių junginio “lyties keitimas”, nes laikausi nuostatos, kad būtent lyties, genetiškai įgimtos, pakeisti neįmanoma) žmogus jaučiasi nelaimingas ir sužalotas?

Bene dažniausia kritika, kurią tenka girdėti, svarstant svarbius bioetikos klausimus – ne gi tau gaila, kad žmogus nori gyventi pagal savo supratimą? Taip, man gaila žmogaus, kuris yra mulkinamas, o mes visi skatinami tai įvardinti kaip “laisvės triumfą”. Man svarbu, kad viešojoje erdvėje būtų girdima ir rimtai priimama kita nuomonė, nei “eugeninio sąjūdžio” propaganda.

Kitas dalykas – čia apeliuoju į tuos, kurie mėgsta skaičiuoti valstybės pinigus – labiausiai suinteresuoti, kad “eugeninės intervencijos” būtų apmokamos iš Ligonių kasos pinigų – tokią “paslaugą” teigiantys žmonės. Aš nenoriu mokėti už tai, kad žmogus būtų žalojamas, net ir išgavus jo pritarimą, o tu?

. . .

 nuomonė neprivalo sutapti su Tribūnos autorių nuomonėmis.